Saulės horoskopai
Žemiškus dalykus reikia pažinti, kad juos pamiltum, dangiškus - pamilti, kad pažintum (B. Paskalis).
Ne visiems būtina ir teisinga stiprinti ryšį su protėviais. Visi turi skirtingas naujų karminių patirčių kryptis. Kai kuriems didžioji užduotis – sugebėti išsiplėšt iš pernelyg stiprių, dusinančių tėvų gniaužtų, iš vaikystės traumų arba iš negatyvių, laisvai asmenybės raidai žalingų giminės scenarijų. Tokiais atvejais dirbtinis ir papildomas pririšimas prie giminės kamieno bus prievartinis.
Vardas vaikui padeda ar trukdo adaptuotis jo bendraamžių tarpe. Pavadinusi neįprastu jo terpei, galite pasmerkti vaiką patyčioms, kančioms ir kompleksams. Tuomet jis užaugs su neapykanta, priešiškumu ir vardui ir vardo kraštui. Taigi pasieksite priešingą rezultatą, nei tikėjotės.
Lietuvybę padeda išlaikyti jau ne vardai ir kalba, ne žodinės lituanistinės mokyklėlės, o gyvas, kūniškas, natūralus ryšys su tradicijomis ir gamta, folkloro syvai, mitologija, maistas.
Dainuokite nuo pirmų dienų lietuviškas lopšines, dažniau visa šeima klausykitės ( ikimokykliniame vaiko amžiuje) lietuvių liaudies dainų , jas dainuokite, kad etninės muzikos dermės fiksuotųsi gilioje atmintyje. Gyvensenoje, namų buityje būtinai turėkite lietuviškų raštų, formų ir paveikslų – lietuviškų raštų austines ar nertines, linines staltieses, lovatieses, dekoratyvias juostas, lietuvių amatininkų drožinėtus šaukštus,nuotraukas su Lietuvos gamta. Puoselėkite lietuviškas maisto tradiicijas, valgiaraštyje turėtų būti lietuviškos duonos, kuri užauginta ir iškepta Lietuvoje, įsigėrusi mūsų žemės syvų ,skonio ir energetikos.
Ypatingai svarbu puoselėti archaines tradicijas, kurias perėmėte iš protėvių, – Kūčiių ,Velykų, Krikšto šventimą.
Labai svarbu tą daryti iki 7 metų, kai formuojasi giluminiai emociniai ryšiai ir prisirišimai. Kad vaikas pamėgtų lietuvišką skonį,kvapą, garsus ir kvapus, prie jų prisirištų , jų sentimentaliai, nesąmoningai vėliau ilgėtųsi, turėtų gyvą ryšį su protėvių žeme.
Pats paprasčiausias būdas – kasmet atvežti ikimokyklinį mažylį į Lietuvą, kad ilgiau pabūtų gamtoje, tarp giminių, prisipildytų gamtos vaizdais ir kvapais. Be šito labai abejoju ar lietuvybė įsišaknys vaiko sieloje visam gyvenimui. Atostogaudavome su vaikais prie ežerų, Pervalkoje. Emigravę jie nuolat patys ilgisi- veržiasi ir vėl parymot Tėvynėje prie ežero, juos it narkotikas traukia pajūrio miškų kvapas, vaikystės ledų ir gardumynų skoniai.
Mat ryšius su protėviais ir kultūra naujos sąmonės ( indogo) vaikai sutvirtina jau ne per kalbą ir nuotraukų rodymą, ne per paskaitas ir pasakojimus, skaitinius, o per POJŪČIUS, JAUSMINIUS POTYRIUS – per maistą, dailę, medžiaginius lytėjimus , kvapą, garsus, papročius, sąlytčius su gamta – maudynes Lietuvos ežeruose, žygius po gimtus miškus ir miestelius, dainavimus, grojimą ir šokius folkloro ansambliukuose, iš Lietuvos atvežtų augalų sodinimą. Nagi pasisodinkite gėlių ir augalų iš gimtojo sodo. Jie stiprins natūraliai ryšį su protėviais.
Savo sode pasisodinau sidabrinę eglę, tokią pačią, kuri augo senelio sode. Tuo sustiprinau mudviejų ryšį. Tėvas įšaknijo šakelę nuo palmės, kurią sodino jo velionė mama. Ta palmė stovėjo prie jo mamos karsto, taigi turi gyvą relikviją, gyvą ryšį su mirusia mama.
Kai laukiausi sūnaus, spontaniškai nuvykau į Pamerkį, pas savo draugę senutę Zofiją Biekšienę, garsią senobinių raudų atlikėją. Sėdėjom pusdienį jos priemenėje, o Zofija įsijautusi giedojo sūnui, kurio siela ruošėsi ateiti, glaudino jo saitus su gimta žeme. Kai maitinau krūtimi, irgi dažnai leisdavau jos įrašus, kad sūnus pajustų giluminį ryšį su baziniais lietuviškais etnokodais, su lietuviškos gimties kamienu. Drąsiai galėčiau rekomenduoti Atalyja etnogrupę, Ilonos Balsytės įdainuotas lopšines (su jomis užaugo mano mišraus kraujo anūkė) , Čiurlionio ir K. Šimonio dailę, B. Žilytės ir A. Steponavičiaus vaikiškas iliustracijas, M.Vainilaičio ir S.Gedos vaikiškas eiles, Broniaus Kutavičiaus muziką.
Po 7 metų, pradėjus eiti į mokyklą, skiepyti lietuvybe jau per vėlu. Tai bus vaikui lyg naujos kultūros ( naujo dalyko) išmokimas , be gyvo, emocinio jausminio psichologinio sielos, atminties ir kūno ryšio. Lietuviški vaikų lopšeliai-darželiai, lietuviškas tradicijas ir maisto ruošą puyoselėjanti auklė yra neginčytinai prasmingesni naujais laikais, nei vardai, kalba ir žodžiai, kurie nepasiliks atmintyje