Saulės horoskopai
Žemiškus dalykus reikia pažinti, kad juos pamiltum, dangiškus - pamilti, kad pažintum (B. Paskalis).
Klausimas
Sveiki, Saule,Rašau, Jums, jau ne pirmą kartą, man, labai patinka Jūsų įžvalgos ir dažnai, tai būna trūkstama puzlio detalė :) Norėjau paklausti apie motinystę. Visuomenėje priimta, kad nori ar nenori turi tapti mama, nesvarbu ar vaiką auginsi viena ar šeimoje, bet tapti MAMA yra vos ne privaloma. Tapus mama vienareikšmiškai tampi GERA MAMA ir kitaip būti negali, bet juk ne visos mamos yra geros, ne visoms duota būti ta rūpestingąją, vaikui laimės linkinčia mama. Esu iš trijų vaikų šeimos, esu pagrandukė ir visą gyvenimą jaučiausi nemylima. Nors negaliu skųstis, kad mane mušė ar kaip kitaip fiziškai kenkė, bet visada jaučiau, mamos pagiežą ir šaltį. Nors mano poreikiai buvo patenkinti, bet mamos palaikymo niekad nejaučiau, kas man suformavo nesaugumą, nepasitikėjimą savimi, pastovią kovą už save ir norą įtikti mamai. Galiu daryti, ką noriu, bet aš jai niekaip neįtinku. Kas įtakoja, jog pati bijau tapti mama, bijau būti tokia pati šalta savo vaikams. Tačiau kitus vaikus ji mylėjo ir su jais elgėsi gržiai, ypač myli brolį, jis jai jos VAIKUTIS. Pradėjus gyventi savarankišką gyvenimą – atsiribojau, susitinkame kartą į metus. Ratas apsisuko, ir mama paseno, dabar ji reikalauja dėmesio, vaidina auką, kad tik mes su ja bendrautume. Man, tai didelė problema, nes jaučiu jai didelį pyktį ir nenorą išvis su ja turėti reikalų. Antras karantinas jai smogė per psichiką, susirgo, įtariamas vėžys, nenori eiti pas gydytojus, pradėjo nevalgyti, ruošiasi mirti. Noriu paklausti, kur čia šaknys? Ar tikrai visoms moterims duotas motinystės jausmas? Ar tikrai visoms moterims būtina tapti mamomis? Nes mano atveju, tai buvo tiesiog pareiga gimdyti vaiką, visi užaugo užaugs ir ji. Kodėl tokia šalta būtent buvo man? Nors aš jai nieko blogo nepadariau, o gal ji tiesiog nenorėjo, kad aš gimčiau? Labai daug klausimų ir mažai atsakymų. Bandžiau kalbėti apie tai su mama, ji tiesiog nieko man nepaskoja neva neprisimena, jai geriau apsimesti, kad viskas buvo ir yra gerai.
Saule paskelbė atsakymą 2021 28 birželio
Palietėte nepaprastai reikšmingus dalykus, kurie vis dar yra tabu mūsų visuomenėje. Sykį mano motina paklausė mano mylimos dukters, savo anūkės:“ ką dariau ne taip, kokios mano auklėjimo klaidos, jog dukra nenori su manimi bendrauti, nerandame bendros kalbos, esame svetimos?“. Mano dukra išmintingai atsakė: „nerėikėjo gimdyti, jei karjera rūpėjo labiau nei vaikai, jei neturėjote laiko meilei savo dukrai.“
Tėvystė turi būti sąmoninga, o ne iš pareigos – giminei ar genčiai pratęsti,vyrui įtikti, santuokai sutvirtinti. Vaikai – bene didžiausia tvari šiuolaikinė atsakomybė Žemėje, kuriai reikia ir pasiruošti ir ją išpildant nuolat kažko mokytis, skirti tam laiko. Šis suvokimas atsiranda tik dabar, naujais laikais.
Anksčiau kaip betoninis užtvaras visus spaudė į visuomenės narvus fiziologinių standartų presingas: iki 30 ištekėti, iki 40 pagimdyti, karštai mylėti mamą, kokia šalta monstrė ji bebūtų. Visi, kurie mėgindavo nepasiduoti ar tiesiog neatitikdavo standartų, atsidurdavo geriausiu atveju visuomenės užribiuose ar atksalūnų vienatvėse, blogiausiu – psichiatrinėse ar su eretiko „vilko bilietais“.
Motinystę smarkiai suniekino Tarybinė santvarka, komunizmo idėjos. KOmunizmui ir jo leftistinėms atmainoms ( pvz- Laisvės partija) reikia ir reikės bešeimių ateities statytojų ar vartotojų,kurie visas savo galias skiria privalomam darbui, pergalėms samdomo darbo frontuose. Vaikai komunizme – grynai valstybės rūpestis, juos augina vaikų kombinatuose kaip paklusnius, besielius visuomenės sraigtus ir darbininkus. Gi Tarybinėje Lietuvoje motinystės atostogos truko tik 2 mėn, vaiką nori nenori tekdavo priduoti valstybės priežiūrai.Daug moterų net neturėjo galimybės pažint motinystės džiaugsmų per karjeros valio-valio išpropagandintas statybas.
Skaitau dabar šia tema sukrečiantį Išiguro Kazuo romaną NEPALEISK MANĘS (Don’t let me go). Mano mylimas autorius dar turi tikėjimo ir galių bent žodžiu priešintis vartotojų visuomenės kraupioms perspektyvoms, kur vaikai gali būti klonuojami kaip medicinos priemonė….
Yra gajus liaudies paprotys per vaiką pakuoti, kontroliuoti pasirinktą vyrą. Net alimentų teisė kai kuriose šalyse tarnauja barakudiškoms moterims siurbti supakuot , pasiglemžto pasiturinčio vyro sąskaitas. Mūsų pašalpinių mamų nemylėtų vaikų būriai – klaidingos socialinės politikos pasekmė. Dažnai susiduriu su laukinio pragmatizmo atvejais, kai motinai kažkuriuo gyvenimo momentu labiau apsimoka gimdyti, nei dirbti. Ji ir gimdo tik dėl savo ego-gyvensenos naudos nemylimus žirniukus su trauminėmis vaikystėmis.
Vaiko teisių praktikos pasaulyje tik gimsta, užuomazgose. Vaiko teisių tarnybos – pirmos kregždės, ne visada geravalės ar saugios, nes kol kas irgi dažniau siekia aptarnauti suaugusiųjų, o ne vaikų poreikius, ne vaikų teises gina. Tam tikros prometėjiškos aukos bus pirmos kartos vaikų, kurie išdrįs bylinėtis užaugę ir viešinti tėvų traumines pražangas – paklusnų pridavimą auginti neformalams ar homoseksualams be vaikų noro, pseudotolerantišką požiūrį į vaikų genderinį švietimą ir genderinius eksperimentus ( nesuvokiant jų tragiškų pasekmių), pseudoliberalų, atsainų leidimą vakcinuotis eksperimentinėmis vakcinomis (kurios ateity gali grėsti nevaisingumu), pseudotradicinį religinį švietimą, surogatinę motinystę, ciniškai atplėšiant nuo biologinės motinos ir pan…
Užaugti greta nemylinčios motinos – yra didžiausia, kokia įmanoma vaikystės trauma. Deja, ji dar nėra Lietuvoje akcentuojama, tyrinėjama kaip vienas iš žiauriausių smurtų prieš vaiką. Nemylėtas jis visą gyvenimą yra pasmerktas nepasitikėti savo gabumais, patirti įvairias frustracijas santuokos lovos reikaluose, turėti rimtų problemų su adekvačia saviraiška. Senukų visuomenė vis dar labiau akcentuoja, ar tėvai materialiai pakankamai aprūpina vaikus. Tai daug kam vis dar atrodo svarbiau, nei vaiko pamatinis sielos poreikis – gautitėvų, ypač mamos meilę.
Tik brandžiame amžiuje atsitiktinai patekau į amerikiečių psichoterapeutų moderuojamą grupę, skirtą narcisistinių motinų dukroms. Drąsiai teigiu, jog mano gyvenimas būtų visiškai kitoks, suktų visai kita, socialiai sklandesne vaga, jei ten gautas žinias būčiau gavusi dar mokykloje. Jei dar mokykloje susivokčiau esanti nemylinčios mamos auka, o ne jos nemeilės kaltininkė.
Beje, mano nemeilės žaizdas išgydė, nuolat koregavo dukra. Mamų nemylėtos dukros dažniau būna puikios mamos savo vaikams. Mat jos iš savo skaudžios patirties žino, kiek daug meilės ir dėmesio reikia augančiam kūdikiui, žino, kaip rodyti meilę, kad ji neskaudintų.
Turite itin stiprų motinystės instinktą ( iš močiutės paveldėtą), be žodžių jaučiat ir instinktyviai suprantat mažylius (jei nekvaršinate smegenų kitų išmintimis ir perskaitytais internete patarimais). Gal sunkiau seksis sutarti su paaugliais vaikais, kurie nepaiso tėvų filosofijų.
Taip, ne visos turi stiprius motinystės instinktus. Bet jei moki mylėti kitus ir turi bent krislą žmogiškumo, pamilsi ir vaiką, nepaisant bazinių instinktų nebuvimo.
Saule paskelbė atsakymą 2021 28 birželio