Sveiki, norėjau pasiklausti apie sapnus. Mano sapnai retsykiais būna labai tikroviški lyg keliaučiau laiku ar jo dimensijomis. Sapnuoju retai, bet aiškiai suvokiu, kad esu sapne, ne savo laike. Neseniai sapnavau, kad musulmonai, baltuosius, surišę grandinėmis, kažkur varėsi, atrodo, kad pagal spalvą rinkosi žmones, ne pagal religiją. Baltųjų liko mažuma, pasaulis nugrimzdo į gyvenimą pagal vieną religinį sovokimą, jam įprastą visuomeninę santvarką, Europos tokios, kokia yra dabar nebeliko.. Įdomu tai, kad kai sapnuoju tokius sapnus, visada būnu tik stebėtoja, niekada nedalyvauju, lyg būčiau nematoma, visada skepiuosi. Kartais atrodo, kad iš tokių sapnų galėtų gimti nuotykinių distopinių knygų siužetai vaikams, paaugliams :) Ar sapnas galėtų būti dar viena meditacijos forma, kai sąmonė išskrenda į tą būseną aukščiau žemiškos kasdienybės? Ar tai tiesiog kasdienybės kratinio mozaika?