Saulės horoskopai
Žemiškus dalykus reikia pažinti, kad juos pamiltum, dangiškus - pamilti, kad pažintum (B. Paskalis).
Alkoholizmas – sunki priklausomybinė liga. Ji neišgydoma maldavimais. Jos priežastys skirtingos, kiekvienu atskiru atveju. Bendros – kai geriama iš papročio, dėl giminės ar šalies tradicijos, dėl socialinės depresijos. Lietuviškuose giminių baliuose seniau šiukštu buvo neišgerti kartu su visais . Aplinka negeriantį priimdavo įžeidžiai, kaltino viešai arogancija, šeimininkų įžeidimu. „Na, DAR PO VIENĄ”. Tas likę kaip paprotys ten, kur svarbiau per šventes užstalė ir valgių gausa,o ne bendravimas.
Pora tūkstantmečių, Žuvų eroje alkoholis žmogaus sąmonę veikė kaip atpalaidavimas ( jei saikingai), kūrybinis įkvėpimas, net vaistai. Ilgalaikė priklausomybė nuo jo vedė į asocialumą, degradaciją, sąmonės gliukus – baltus arklius ir kitokius baltų karštinių vaizdinius. Daug senos poezijos – tai pagirių biochemija, kuri imitavo įkvėpimą, žadindavo vaizduotę. Dabar vaizduotę žadina narkotikai.
Vandenio eroje , kuri įsigali, alkoholio perdozavimas ir priklausomybės veikia kaip šaltas ginklas ar juoda depresija, provokuojanti savižudybes. Žmoguje išsilaisvina užslėpta agresija, išsijudina senų traumų patirtys, jis tampa pavojingas aplinkai – atkakliai puola,skaudina, žaloja, mušasi arba… kelia prieš save ranką. Chroniški alkoholikai jau agresyvūs, kelia pavojų visuomenei.
Mažos kultūringos dozės – didina darbingumą, suteikia jėgų pavargus, nuslopina sunkiai išgyvenamas emocijas. Štai mirus mylimam taksui, maniau, plyš iš skausmo širdis, sielvartas paralyžavo valią. Vienas šunininkas patarė – įkalk priieš miegą degtinės, atleis širdį. Išties pakako stiklinės, užsimiršau, gėla nesugniuždė.
Lietuviai gavo okupantų paprotinį įskiepį vartoti be saiko stipresnius gėrimus. Istoriškai nebuvo laisvės lango, kad išsiugdytų pietiečių vyno skanavimo, mėgavimosi kultūra. Auginu vynuoges, darom kasmet vyną, kurį išdovanojam. Namuose nėra poreikio gerti – užmuilinti sąmonę ir nematyti dieviško NAUJOS DIENOS grožio. Rūšinį vyną ragauju keliaudama. Per jo skonį patiriu glaudesnį sąlytį su vietos istorija, kultūra, Žeme. Skoniui pajusti pakanka taurės. Giminėje nebuvo alkoholikų, genai daugiau maukt netraukia.
Lietuviai vyrai – intravertiški jautruoliai, viską ima giliai į širdį, Vėžio etnosas. Tad pirmos taurės dažnai būna dėl drąsos, nuslopina nepakeliamas emocijų , jaudulio bangas, baimes. Retam vėliau pakanka valios pripažinti priklausomybę ir pradėti gydymą. Daug kas įjunksta iš mokyklos laikų kompanijų. Priklausomybė – tai įpratimas. Psichika, kūnas reikalauja to paties, prie ko įprato metų metais. Tikiu, kad jam skanu. Mums visiems skanu tai, ką mėgom vaikystėje ir mokykloje. Vis nenumaldomai traukia patirti atgaminti močiutės blynų skonį. Taip ir mokykloje daug gėręs ir gyvenime nesirealizavęs žmogus gers vis daugiau suaugęs, jei nesigydys, Jo biochemija bus prisvilusi prie tų pačių jausmų, kuriuos išgyvendavo jaunas draugų kompanijoje, kai visiems jūra dar buvo iki kelių. Visi mano bendraklasiai, kurie lakdavo mokykloje, prapylė gyvenimus , paaukojo juos alkaloidams.
Jei vaikystėje šeimoje buvo geriama, didelė tikimybė jog ir vaikai užaugę palinks prie taurelės. Didesnė visuomenės problema jau ne gėrimas, o narkotikai. Alkoholizmas labiau paplitęs regionuose, religinėse, skurdo ir konservatyvesnėse šeimose. Krikščionybė neatsiejama nuo vyndarystės tradicijų. Tad nuoširdūs katalikai irgi turi didesnį polinkį svaigintis, matyti pasaulį pro iliuzijų miglą.
Ieškokite vyrui pagalbos, kol nevėlu.