Saulės horoskopai
Žemiškus dalykus reikia pažinti, kad juos pamiltum, dangiškus - pamilti, kad pažintum (B. Paskalis).
Klausimas
Sveiki, ar Dalai Lama priekabiavo prie vaiko ar cia toks kulturinis skirtumas su ta istorija su liezuviu?
Saule paskelbė atsakymą 2023 13 balandžio
Tai kultūrinis skirtumas ir „pasiklydę vertime” . Visi, kas domisi giliau Tibeto kultūra, žino, kad jų tradicinis pasisveikinimas yra – iškištas liežuvis. Tai susiję su jų istoriniu piktadariu karaliumi, kuris dažėsi liežuvį juodai. Žmonės ėmė kaišioti liežuvius vieni kitiems, kaip „laba diena, aš nesu piktas, ne juodas”.
Manau, kad šis atvejis taps stipriausiu pasipriešinimu banduomenių ( jos ne visuomenės) CANCEL kultūrai, kuri kaip virusas ar vėžys išėda civilizacijos humanizmo likučius. Juk iš įpročio virtualių smurtinių dichlofosų gaujos atšaukia ne šiaip kokį apšmeižtą garsų aktorių, o tai, ką žmonija turi švenčiausio. Tai, kam Dalai Lama pašventė savo gyvenimą, pagaliau pasieks apogėjų: net virtuvinės namų šeimininkės sužinos, kas tas Tibetas, kodėl jo laisvę reikia ginti. Tibetiečių visuomenė ir skilę politikai susivienys. Tibetiečiai įsitikins, kas jų tikrieji draugai, o kas priešai.
Nesusipratimą paaiškino # Waylon Lewis
Išverčiu:
„Valgyk mano liežuvį” tai Tibeto frazė „Che Le Sa”
PAGRINDINIS PUNKTAS: Tibeto kultūroje įprasta matyti, kad senukai seneliai ne tik pabučiuoja mažus vaikus, bet ir duoda mažą saldainį ar maisto gabalėlį vaikams iš burnos – tiesiai iš burnos į burną.
Gali būti, kad tai nėra jūsų kultūros norma, tačiau taip įprasta daryti. Po to, kai vyresnysis duoda bučinį ir saldainį, kadangi burnoje nieko nebeliko, ką duoti, jis pasakys frazę „Gerai, o dabar suvalgyk mano liežuvį” (ne „čiulpk”, kaip Jo Šventenybė neteisingai pasakė dėl savo skurdokos anglų kalbos). Frazė tibetiečių kalba yra „Che le sa„. Jie tai sako taip: „‘daviau tau visą savo meilę ir saldainių, taigi viskas – belieka tik suvalgyti mano liežuvį”. Ir tai yra žaismingas dalykas, kurį žino vaikai. Lhasos regione (Tibeto sostinėje) tai daroma ne taip dažnai, bet labiau paplitę Amdo regione (iš kur kilęs Jo Šventenybė). Tačiau tai tikrai yra tibetietiškas paprotys.”
Artėjantis Saulės užtemimas Avine ( balandžio 20d) užtamsina, įvelia į technines problemas, karingus ginčus su ideologijų apkvaitintomis masėmis ar chamais ir analfabetais, bepročiais – visus pašauktuosius mokytojus, rašytojus, žurnalistus. Jie patiria agresyvias atakas ar chamizmą. Dalai Lamos horoskope užtemimas suaktyvina jo reputacijos reikalus. Jo horoskope aiškiai matosi, jog tai buvo vaikystės vietinio papročio atkartojimas.
Jo Šventenybė Dalai Lama, žinia, yra didis Mokytojas, ikoniškas humanistas milijonams žmonių, ieškančių dvasinių ir dorovinių atramų suirutės laike. Visi, kam teko laimė, pabūti šalia jo, dalyvauti jo vedamose Kalačakrose, nė akimirkai nesuabejojo, jog tame dialoge apie liežuvį nebuvo nė krislo gašlių ar pedofiliškų užmačių, nenusivylė ir neprarado tikėjimo Mokytojo padorumu.
Dalai Lama kalba angliškai per vertėją visur, kur keliauja. Šiuo atveju jis parinko klaidingą žodį, nes buvo savo namie, Daramsaloje, tarp savų, be vertėjo.
Pabučiuotas berniukas tiesiai šviesiai išsako tai, ką jaučia visi normalūs, netraumuoti vaikai būdami šalia Dalai Lamos, gavę jo palaiminimą.Žr:reel/Cq8O7qPhvZI/?utm_source=ig_web_button_share_sheet
Dar pacituosiu tibetietės TENZIN PEMA komentarą, po kuriuo pasirašau:
https://www.facebook.com/tenzinpemachashar
„Jo Šventenybei niekada nereikėjo atsiprašyti. Jokio atsiprašymo. Jokio pasiaiškinimo. Jokio pareiškimo.
Nes gryniems nesumeluotiems meilės, tikėjimo ir užuojautos veiksmams NEREIKIA jokių atsiprašymų.
Nes „oothuk” – kaktos prisilietimas, mūsų kultūroje reiškiantis tyrą meilę, pagarbą – nereikalauja atsiprašymo.
Nes vyresniųjų bučinys arba „po” į lūpas mažiems vaikams, o mažų vaikų – vyresniesiems yra įprastas mūsų kultūroje ir dar vienas tyros, nesuvaidintos meilės ženklas – žinoma, iki tol, kol viskam primetate savo hiperseksualizuotą požiūrį / kultūrą arba neigiamą patirtį ir per tą prizmę vertinate kiekvieną tyros meilės aktą; tokiu atveju net senelio, bučiuojančio savo anūką, vaizdas bus klaidingai suprastas kaip „prievarta prieš vaikus”.
Nes prašymas Jo Šventenybei „pūsti į veidą” mažam vaikui ar suaugusiajam – žodžiai, kurie bet kurioje kitoje kultūroje būtų siaubingai neteisingai suprasti – mūsų kultūroje yra vilties palinkėjimas. Palinkėjimas Vilties tėvams, turintiems sergančių vaikų. Palinkėjimas ramybės daugeliui mirštančių tėvų ar mylimų žmonių, kurie siekia paskutinės audiencijos ir Jo Šventenybės „pūstelėjimo” prieš mirtį.
„Pūsti man į veidą” – žodžiai ir (arba) veiksmas, toks tyras tibetiečių pasaulyje, taip labai skiriasi visuose kituose pasauliuose. Nes žodis „pūsti” arba veiksmas „pūsti į veidą” reiškia viltį ir tikėjimą, taiką, pasitenkinimą ir išsipildymą, užuojautą ir gerumą… mūsų kultūroje ir mūsų žmonėms. Reiškia žodžius / veiksmus, kurie niekada nebūtų laikomi tokiais tiems, kurie neturi nė trupučio supratimo apie tibetiečių gyvenimo būdą ir kuriems nerūpi žinoti ar suprasti.
Panašiai ir žodžiai „nge che le jip” – toks įprastas tibetiečių vyresniųjų žaismingas priedainis ir taip nekaltai skambantis tibetiečių kalba, bet ne toks, kai išverčiamas į anglų kalbą kaip „čiulpk mano liežuvį”.
Taigi pakartosiu – Jo Šventenybės atsiprašymo niekada nereikėjo, nepaisant to, kaip bjauriai mąsto tie, kurių protas niekada nesuvokia kultūros ir tyrumo, kaip galinčių egzistuoti šiame didžiulės neapykantos, pykčio, geismo ir piktų kėslų kupiname pasaulyje.
Vietoj to pasaulis PRIVALO atsiprašyti Tibeto pasaulio ir Jo Šventenybės, kuris yra šio pasaulio epicentras. Giliai, nuoširdžiai atsiprašyti už beprecedentį, nepagrįstą išpuolį ir ataką prieš viską, kas mums brangu. Išpuoliai prieš Jo Šventenybę ir lengvumas, su kuriuo vadinamieji „nušvitę” žmonės padarė išvadas, mane ir milijonus žmonių visame pasaulyje labai skaudžiai žeidžia.
Bet labiausiai daugeliui tibetiečių, tokių kaip mano 77 metų motina, kuri verkia visą dieną ir kelias pastarąsias dienas negalėjo užmigti. Nes šis bjaurus, kryptingas išpuolis prieš Jo Šventenybę buvo kol kas baisiausias išpuolis, kokį ji ir daugelis tokių kaip ji ,patyrė per beveik aštuonis ar devynis dešimtmečius trukusį savo gyvenimą.
Jai tai buvo „didžiausias išpuolis prieš tibetiečių tikėjimą ir gyvenimo būdą”, – sakė ji man skambindama ir verkdama, negalėdama užmigti po vidurnakčio. Ir ji teisi. Tai akivaizdus išpuolis prieš viską, kas tibetiečių pasauliui brangu – mūsų kultūrą, gyvenimo būdą, nekaltumą, humorą, neslepiamą optimizmą, atsparumą, naivumą ir tikėjimą.
Kaip tibetietė, trijų vaikų, iš kurių du turi specialių poreikių, motina, dabar labiausiai bijau, kad šis incidentas taip smarkiai pakeis mūsų tibetietišką pasaulį ir tibetietišką gyvenimo būdą, kad rytoj, net jei dar kartą paprašyčiau Jo Šventenybės – kaip dariau anksčiau – „pūsti mano dukroms į veidą”, jos niekada nebus tokios privilegijuotos. Ir aš bijau, kad tuo viskas nesibaigs – bijau, kad rytoj daugybė kitų Tibeto tėvų, tokių kaip mes, niekada daugiau neturės tokios galimybės, kad jų vaikai gautų palaiminimus iš bet kurio kito Tibeto budistų bendruomenės dvasinio lyderio ir matytų tyrus, nesuvaidintus užuojautos ir meilės veiksmus.
Ir viskas dėl to, kad vieną dieną pasaulis nusprendė vertinti įvykį – tokį tyrą, nesumeluotą meilės, užuojautos ir tikėjimo mūsų kultūra aktą – per savo žemo mąstymo prizmę.
Taigi dar kartą pabrėžiu – Jo Šventenybei niekada nereikėjo nei atsiprašyti, nei aiškintis, nei daryti pareiškimo. Vietoj to pasaulis dabar yra skolingas Tibeto pasauliui ir Jo Šventenybei atsiprašymą.”
Saule paskelbė atsakymą 2023 15 balandžio