0 Komentarai
Saule, sūnui jau 12 metų, bet neturi nei vieno gero draugo, kieme visai „nesulipma“ su vaikais, mokykloje banguoja draugystės, vieną dieną geriau, kitą jau nebendrauja su juo dauguma. Ir bėda ne tame, kad sūnus nenori, priešingai, jis begalo draugiškas, atlapaširdis, eina, bando bendrauti, bet net nežinau kas vyksta? Nemoka bendrauti, nusikalba? Nežinau. Širdis verkia matant jį grįžtantį iš mokyklos liūdna, o dainuoja, kaip laimingas. Šiaip jau turbūt gerus keturis metus kasdieną pergyvenu kokios nuotaikos grįš, nes be žodžių jau matau ar viskas gerai, ar nelabai. Sakyčiau, kad pačiam vaikui be draugų butu gerai, tai taip nepergyvenčiau, bet matau kaip jis sužydi, atsigauna jei su kokiu vaiku bendrauja iki kol tas vaikas ne įskaudina. Gerai pagalvojusi aš ir neturiu nei vieno draugo, bet man kažkaip ir nereikėjo labai. Sūnui, begalo, kaip oras svarbus bendravimas, o jo nėra. Mes, tėvai, neatstosime vaikui draugų. Dar ir tėtis jam toks griežtas.. Kas čia? Ar gali būti karma? Kaip padėti sūnui? Jei galimėtų nupirkti draugą taip ir padaryčiau, kaip padėti? Ar užaugus bus taip pat, o gal pasikeis jo gyvenimas ir jis pats kitaip pradės žiūrėti į draugystes, ne taip skaudžiai? Nors labai abejočiau, jam draugystė yra svarbiausia, bet ar ji skaudins sūnų visą gyvenimą? Ačiū 🌻
paskelbė atsakymą