Saule, beprotiškai bijau mirties. Labai kvailai skamba, juk Jus neigelbėsite manęs nuo jos, bet..šių dienų aktualijos, tas miršta, anas miršta.. Tokie jauni, protingi ir išeina.. Dar vakar perskaičiau a. a. Vitkaus žodžius :” Kaip krikščionis turėčiau tikėti pomirtiniu gyvenimu, bet kaip chirurgas žinau, kad poto nieko nebus” man taip įstrigo, kad taip prastai jaučiuosi. Bijau, nes turiu du vaikus, kurių, atrodo, tikrai niekas taip nemylės ir nesirūpins kaip aš, mama. Nei tėvas, nei tuolab seneliai. Ar mes tikime, kad energija nemiršta, nes tiesiog bijome išnykti kaip dūmas? Juk realiai niekas neprisikėlė ir nepasakė, kad vėl gyvensime ir. T. Bet kita vertus juk ir nei jausmų, nei minčių nematome, bet jos yra.. Kokia Jūsų nuomonė apie mirtį? Ar matosi gimimo datoje mirties amžius? Ačiū!