Saulės horoskopai
Žemiškus dalykus reikia pažinti, kad juos pamiltum, dangiškus - pamilti, kad pažintum (B. Paskalis).
Vaikai – bendri. Atimti juos iš tėvo dėl savo asm. įsitikinimų – vadinasi, pažeisti jo tėviškas teises, na labai žiurkiškas poelgis. Nuodėmė – tai krikščionių moralės sąvoka. Pagal jų religines dogmas gyvenimas nesusituokus – nuodėmė. Pagal bendražmogišką etiką, Visatos dėsningumus – ne. Jei vyras visapusiškai išpildo savo vyriškas, tėviškas priedermes, jei myli žmoną ir vaikus, bet nenori formalizuoti ryšio – kur čia žmogiška pražanga? Nėra. Tik nesilaikymas 2 tūkt. senumo, popierinių tradicijų. Popieriukai jau nieko nepajėgūs sulaikyti, kaip ir slaptos moteriškos manipuliacijos – užkabinant „netyčinius” bendrus vaikus, kaip inkarą. Beje, vėlyvos pagonybės laikais lietuvių papročiuose moteris atsivesdavo pas save patraukliausią vyriškį. Jos leidimas jam miegoti kartu ir buvo laikomas poros pradžia, santuoka. Tai nebuvo „susimetimas”, tai buvo tradicija, masinis paprotys.
Dabar, epochų sandūroje, visur papročiai esmingai keičiasi. Vis dažniau susiduriu su homoseksualiomis poromis, maitinančiomis kūdikį nuo surogatinės motinos.Matau jų besąlygišką laimę ir atsidavimą šeimą – tai tirpdo senamadiškas dogmas mano pažiūrose, kad tik vyras-moteris gali poruotis.O jus dar kirbina seniai įsigalėjęs paprotys „susimetę”.. Svarbiausia yra – jausmai. Jie naujo pasaulio pamatai. Susimetimas be jausmų, dėl finansinio ar materialaus patogumo – žiauru, vartotojiška, nyki sociobiologinė komforto zona. O gyvenimas drauge, meilėje, be štampų – tai šlovingas Dievų pagerbimo aktas.
Naujajame laikmetyje santuoka – dvasinė kūrybinė jungtis, nebėra formalizuota,nereikalauja registracijos. Tuoktuvių popieriukas svarbus religingose šalyse , dalijantis turtą ir – dėl įvairių išmokų, mirties atveju. Tačiau pažangių šalių įstatymuose vedybinė teisė vis labiau orientuojama į vaiko interesus, vis mažiau svarbu, ar vaikai pradėti registruotuoje poroje. Pakanka biologiškai nustatytos tėvystės, kad abu tėvai po lygiai dalintusi atsakomybėm.
Kai tiek neršia barakudų, puikiai suprantu vyrus, kurie nenori įsiteisinti, kol nėra tikri dėl visiško moters lojalumo. Jūs gi pati įrodote ketinimais , jog vyras buvo teisus su jumis nesiryždamas tuoktis: nepasiekusi tikslo ketinate vienašališkai, be diskusijų, pagrobti jo vaikus. Vaikai bendri – ne vien jūsų. Ar tą įsisamoninote?
Kiekviena pora pati sprendžia, kokią formą suteikti savo dieviškai širdžių jungčiai. Visatos požiūriu naujais laikais teisinga, kad juos jungtų MEILĖ, dvasinis ryšys, abipusė pagarba,kad santuoka taptų nevaržomos saviraiškos , magiška traukos erdve ir stipriausiu kūrybiniu dopingu, vitališkumo jėgaine, šventove, kur abu šlovina ir kuria gyvenimą. Jei to nebelieka, gali ir turi laikinai sulaikyti įsipareigojimai nepilnamečiams vaikams, šeimos vertybės.
Jei vyras tikrai myli, jis dosniai dovanos savo moteriai tai, ko ji prašo – ar deimantinį žiedą, ar vestuves prie madingiausio kunigėlio altoriaus, ar štampą valdiškame popieriuje su įkyrių giminaičių baliuku dėl jos tėvų ramybės. Jei jis to nedaro, vadinasi, nėra tikras, kad tai jo gyvenimo moteris, ir jo asm. laisvė bei asm.siekiai jam svarbesni nei jos norai.
Man asmeniškai vestuvės – gražiausia žmonių šventė. Betgi galima KASMET patiems tuoktis ir daryti karališkas fotosesijas, vestuvių performansus draugams pačių pasirinktoje vietoje, atnaujinti įžadus. Įžadai, kuriuos abu prieš Dievą duoda NUOŠIRDŽIAI, SĄMONINGAI, LAISVA VALIA vienas kitam geru laiku yra karminiu požiūriu nepalyginamai reikšmingesni, tauresni, sakralesni, nei valdiškas, konvejerinis atsižymėjimas civ.metrikacijos biure ar komercializuotoje bažnyčioje.