0 Komentarai
Laba diena,dėkoju už Jūsų išsamius atsakymus, kad dalinatės žiniomis.Rašau su klausimu dėl moralinės dilemos – išeiti ir išgelbėti save (jau prasidėjo įvairūs sveikatos sutrikimai) ar pasilikti dėl vaikų. Dirbu privačioje mokykloje, kurioje mokytojas neturi autoriteto, privalo pataikauti klientams. Na tarkime, sugalvos vienas iš tėvelių, kad reikia papildomos lentelės kas savaitę – mes tai privalėsime daryti. Mokymas persikėlė į UVE. Kasdien dirbu po 12 val. ir tai visko nesuspėju. Plius savaitgaliai. Ir taip visi mokytojai šioje organizacijoje. Pusę iš jų jau išvarė prastovų, kurias dar ir dengia valstybė – privatus verslas tik gelbėja savo kailį, nesistengia padėti darbuotojams, kurių algos vos skiriasi nuo valstybinių mokyklų. Apie bendruomenę, komandą kalbame tik tada, kai reikia dirbti papildomai neatlygintinai. Tuomet mes – komanda, giriami. Bet štai atėjo sunkus metas ir išryškėjo požiūris į žmogų. Kažkas ne taip – išmes kaip musę iš barščių. Klausimų kelti apskritai nevalia. Kas bando tiesiog kalbėtis – juos pasikviečia po vieną, kelios vadovės vienu metu. Valdymo forma – mobingas. Neduokdiev pasisakysi, kad kasdien dirbi viršvalandžius po penkias valandas – juk tai PAŠAUKIMAS, visi mes tiek dirbame.:) Na o juk ne gyvybes gelbėjame. Vaikams juk reikia sveikų, laimingų, įdomių mokytojų!Žinau, kad dabar nepalankus metas visame pasaulyje pokyčiams susijusiais su darbo keitimu. Savo darbą aš be galo myliu. Vaikams esu atsidavusi visa širdimi ir pamokų kokybė pati geriausia, kokią tik galiu suteikti. Bet būdama ČIA jaučiu, kad kasdien tampu vis piktesnė, nebematau prasmės. O gal tik aš per daug jautri?Dėkoju už Jūsų laiką, net jei ir nuspręsite nutylėti atsakymą.
Saule paskelbė atsakymą 2020 1 balandžio