Saulės horoskopai
Žemiškus dalykus reikia pažinti, kad juos pamiltum, dangiškus - pamilti, kad pažintum (B. Paskalis).
Išties mistinis grožis. Vakare važiavau pro Šalčininkėlius, nežinojau, kur jų kapinės. Ir tamsoje išniro plazdančių liepsnų jūra. Amą atėmė, kaip gražu.
Foto: #ričardasandriuška https://www.facebook.com/ricardasandriuskalandscapes?locale=lt_LT
Lietuvių vėlinės – viena gražiausių mūsų tradicijų. Išreiškia pagarbą mirusiems, protėviams. Jos išraiškas, turinį formuoja Svarstyklių archetipas. Svarstyklių padiktuotas – kapų puošimas gėlėmis, gėlių vainikais ir augalais, meno kūriniais, skulptūromis, giminės taikus susibūrimas ratu prie juos sutaikančio kapo. Pasipuošę, kažkiek demonstratyviai it promenadose vaikštinėjantys žmonės. Visa tai režisuoja – Svarstyklių archetipas, susijęs su gėlėmis, papuošimais, dailumu, abipuse pagarba ir padėka, grožėjimusi, meiliais komplimentais. Tai savotiška padėkos šventė, kaip JAV Padėkos diena. Taigi grožėtis, fotografuoti per Vėlines – gyvųjų ir mirusiųjų kasmetinį susitikimą – labai į ritualo temą.
Pamenate prieškarines nuotraukas, kur prie karsto fotografuodavosi portretiškai visa šeima? dar palmių kambarinių dekoravimui sunešdavo. Tai irgi visiškai atitinka lietuviškus laidojimo papročius.
Portretuokite grožį taktiškai. Bet būtinai su pagarba širdyje tai vietai. Pagarba išreiškiama uždegant žvakutes ant apleistų kapų. Gavau tą didžiąją dvasinę, kultūrinę pamoką iš pradinių mokytojos. Sovietuose Vėlinės buvo uždraustos. Tačiau tėvas be baimės dėl posto atvažiuodavo į mokyklą ir pasiimdavo mane iš antros pamainos pamokų, nieko neaiškindamas mokytojai. Neįspėjęs, kad neprasitarčiau klasiokams „slapukams”. Vilniaus centro mokyklose buvo saugumo užverbuotų vaikų, kurie sekdavo , ar švenčiame tradicines šventes. Žvėryno kapinėse pamačiau mylimą mokytoją, kuri atsinešusi glėbį žvakių, rudens tamsoje jomis įsijautusi puošė visą eilę jau bevardžių, apleistų kapų . Ji buvo iš tremtinių.
Per Vėlines važiuoju į Poškonių pilkapyną netoliese – pagerbti protėvių karžygių, , uždegti žvakutes ant jų sampilų. Ir fotografuoju, ir siunčiu vaikams į užsienius, kad neprarastų ryšio su genties kamienu.
Tradicija -ne tik jungia praeitį su dabartimi, skirtingas kartas, sutaiko kariaujančius, perduoda vaikams, ateities kartoms jų etninės gimties kodą. Tradicijos sutelkia vietos gyventojus , yra jų stipriausias skydas prieš globalizmo destrukciją, ištrinančią valstybines sienas ir valstybių, etninius skirtumus. Įžūliausias netaktas, invazinė patyčia iš vietos tradicijų – surengti per vėlines Vilniaus centre meksikiečių vėlinių karnavalą. Tai tolygu, jei per žydų Chanuką ne Menorą uždegti, o užleisti visu garsu musulmonų AZANĄ iš mero kabineto. Ar Benkunskas kažką raukia tarpkultūrinėje etikoje, ar yra globalistų , maskvėnų vietininkas, pastatytas griauti proamžes tradicijas?
Su laiku tradicijos gali ir turi keistis. Vietoj kapo – kolumbariumas, kaip pagarba Žemei, kur gyviems reikia labiau vietos, ne kapams. Urna namuose, išbarstyti pelenai velionio pasirinktoje vietoje, pasodintas medis parke su spec.kapsule ir suoliukas parymoti. Visa tai neprieštarauja kertiniam lietuviškų laidojimo papročių kodui , o yra jo natūrali , tvaresnė tąsa . Kai nėra kapų velionio atminimą per Vėlines galima pagerbti labdara mirusiųjų vardu, viešų erdvių puošyba, sutvarkymu, miškų atsodinimu, apsilankymu parodoje ar koncerte, taip paremiant vietos kultūrninkus.
Miškai – protėvių dvasių buveinė. Gentvilas ją itin sparčiai naikina. Prie jo namų, prie Aplinkos ministerijos slenksčio kiaurus metus turėtų degti Vėlinių žvakės, kaip priminimas, kokį dvasinį kriminalą jis NEBAUDŽIAMAS daro.
Energetiškai pavojinga atlikinėti magijos ritualus kapinėse, vogti, drumsti mirusiųjų ramybę, kirsti medžius, kilnoti palaikus be artimųjų leidimo. O fotografavimas su pagarba per Vėlines – tai ir yra pagarba, ne mirusiųjų pasaulių įžeidimas ar kažin koks energetinis pavojus.