Saulės horoskopai
Žemiškus dalykus reikia pažinti, kad juos pamiltum, dangiškus - pamilti, kad pažintum (B. Paskalis).
Klausimas
Laba diena Saule..neseniai buvo isejes straipsnis apie tragedija-mire ka tik pakrikstytas kudikis(iskrito is vezimelio)..ar galetumete tai kaip nors paaiskinti..?
Saule paskelbė atsakymą 2021 15 liepos
Minėta tragedija – sukrečianti. Įkūnija birželio Saulės užtemimo temas. Apie pavojų vaikams užtemimo periodu visus metus , iki gruodžio) prognozavau ir straipsnyje apie užtemimą
http://https://horoskopas.lt/2021-birzelio-saules-uztemimas-nauji-vejai-senuose-telkiniuose-ar-titanikuose-plaukianciuose-i-amerika-ar-kitus-eldoradus/
ir Patreono įraše , skirtame Užtemimo rizikoms:
Ir Lilit, arba Juodas Mėnulis Dvyniuose, 2021/07/19 – 2022/04/22 žada daugiau užmaskuotų pavojų ir apgaulių visų pasaulioo vaikų atžvilgiu.
Kadangi nelamingas įvykis plačiai nuskambėjo, jis tampa svarbus ir visuomenės raidai, ne vien tragediją išgyvenantiems artimiesiems.
Vaizdingą iliustraciją panašioms tragedijoms radau pasakutinėje ispanų tapytojo-genijaus F.Gojos freskoje. Ją galite pamatyti Madride, San Antonio de la florida koplyčioje, kur yra Gojos, Madrido genijaus kapavietė.
Vršutiniame freskų rate pavaizduotas šv.Antanas, gydantis prisilietimais ir vaistažoolėmis sergančius ir neįgaliuosius. Katalikybėje į jį maldomis kreipiamasi, kad apsaugotų, gydytų nuo maro, karštinės ir kitų sunkių ligų.
Apatiniame freskos rate Goja nutapė kūdikius ir jaunas mamytes, karštai besimeldžiančias aukštyn, į dangišką tėvą. Jų tyrų sielų maldos, minčių ir dvasios energijos maitina stebuklingas šv.Antano gyduoliškas galias. Kūdikiai yra tikrieji angelai krikščionybėje, tyros kūdikių sielos, neišgyvenusios jiems lemto žamiško Laiko, šviečia žvaigždelėmis ir daro stebuklus besimeldžiančių žmonių gyvenime.
Iki Kristaus gimimo pagonys aukodavo žynių nurodytus jaunuolius, nekaltus vaikučius Dievams. Religijų epochoje tos aukos vyko užmaskuotos. Mistiškai susižaloja ar suserga kūrikėliai, nuodėmių atpirkėjai. Vaikeliai su gražiausiomis žvaigždėmis, kurias galėjo įkūnyti žemiškais darbais ir kūryba, yra paimami į krikščionių egregorą. Paimami kaip nematomi stebukladariai ir atpirkėjai tam, kad Bažnyčia turėtų valdžią ir galias, o netekties prislėgti tėvai ieškotų ir rastų bažnyčioje paguodą visą gyvenimą.
Kovidas esmingai keičia pasaulį, sparčiai, kone žaibiškai kinta visos gyvenimo sritys. Na gal Lietuvoje tie procesai nėra tokie ryškūs, kaip pandemijos įtakotame pasaulyje. Vaikų bažnytinės kirkštynos Žuvų epochoje žymėjo stiprias sakralias jų apsaugas, jungė su protėvių kamieno syvais ir galiomis. Vandenio epochoje bažnytinės krikštynos tampa tradiciniu papročiu, darbinėmis apeigomis be sakralumo žymių.
Šios apeigos kelia dideles rizikas vaikų sveikatai ir psichikai, jų dvasios ramybei. Mat naujame pasaulyje tik harmonija, darni vertybinė sąveika su pasauliu padeda išlaikyti ramybę ir neįsivelti į aplinkos ugningus konflitkus, netapti vis aktyvesnių,net prievartinių išorės porveikių auka. Religijoje nėra ir negali būti harmonijos su žemiška terpe. Mat religija neigia žemišką būtį, supriešina ją su dvasios žygdarbiais. Visos religijos – karingos, nes netoleruoja kitamanių, visais įmanomais būdais sieka juos įtraukti į savo tikėjimus ir apeigas arba priima priešiškai, kaip velnio išperas,jų dievų priešus.
Suaugę lai tiki kuo tik nori, tai jų laisvos valios išraiškos, lai išpažįsta kokias tik nori religijas – tai jų neiginčijama teisė. Tačiau įstatymo vardu išnaudoti vaikus bažnyčioms turėtų būti draudžiama. Kaip transgenderizmo ideologija luošina nesubrendusių vaikų kūnus ir psichiką, taip ir religija nuo mažens atriboja juos nuo betarpiško sąlyčio su Žemiška tikrove, nuo savo Būties ir Dieviško pasaulio sąmoningo pažinimo, nuo ryšių su bekrašte Visata, su jos dieviškų energijų jėgainėmis.
Dažnai prisimenu ir miniu šiurpoką atvejį. Uolių krikščionių šeima melsdavosi paromis daugiabutyje, kur gyvenau 90-ųjų pradžioje. Kai tėvai išeidavo, jų pradinukas berniukas vienas pats atsidarydavo langą ir sėdėdavo 9 aukšte ant palangės, mataruodamas kojomis ir giedodamas į aukštybes: Kristau, Kristau, einu pas Tave! Laiptinės mamos susirūpinome dėl jo gyvybės. Pirmąsyk atsiviliojome beldimais prie durų, kad tik nuliptų nuo palangės. Vėliau priprašėme, kad tėvai uždarytų sandariai langus išeidami. Maži vaikai turi tiesioginį santykį su pasauliu: Jei mylimas Dievo sūnus – Danguje, jie ir siekia jį surasti, pažinti Ten, Aukštybėse.
Kultūros tradicijos – lyg augalotas medis, auginamos kantriai ir lėtai metinėmis rievėmis. Taip, pora tūkstančių metų bažnytinio krikšto tradicija buvo gaji, sakrali ir veiksni. Galima būtų kantriai ir pagarbiai laukti, kol ji palaipniui išnyktų, užleistų vietą kitoms. Tačiau Vandenio epocha – žaibiškų, šuoliškų pokyčių laikas, kuriame pirmiausiai reikia mokytis apsaugoti vaikų teises nuo išorės laukėjančio pasaulio žalų, nuo paranojiškos ar milijardais springstančios valdžios geležinių gniaužtų Tad yra per daug atsainu, rizikinga laukti, kol graži, kilni, bet muziejinė, vaikams pavojinga krikštynų tradicija pasikeis.
Apie naujas, naujo Laiko dvasioje Krikšto apeigas esu rašiusi šiemet, raskite per paieškas.
Saule paskelbė atsakymą 2021 15 liepos