Laba diena, Saule. Esu labai pasimetusi ir nebematau kelio, kuriuo aiškiai ir tiesiai žengiau didžiąją savo gyvenimo dalį. Per porą pastarųjų metų subyrėjo ir sugriuvo praktiškai visos mano gyvenimo sritys: šeima, darbas, kūryba, finansai, namai ir galiausiai mano vidinė energetika. Ilgą, labai ilgą, laiką skyrėmės ir skyrinėjomės su vyru ( kartu buvom beveik 20m) buvau nelaiminga sanuokoje, nepaisant to myliu jį ir negaliu paleisti iki šiol, pripažinti kad viskas. Oficialai dar net ir neišsiskyrėm. Patyriau daug skausmo santykiuose, bet nuolat užsispyrusiai tikėjau, kad viską galima sukurti iš naujo, pataisyti, pasistengti. Dabar jau nebeturiu jėgų niekam, nebežinau nei kur eiti, ką daryti, nei kur gyventi, nei kūrybai iš kurios sugebėjau gyventi ir patirti džiaugsmą. Apskritai noriu net mesti visą kūrybą,nors paskutiniuosius metus mokiausi naujų dalykų, skyriau tam daug laiko ir jėgų. Galvoju eiti dirbti bet kokį paprastą, kad tik susigrąžinčiau žmogišką orumą ir jausčiausi naudinga ir reikalinga pasauliui, tik nelabai kam „meninikai” dirbę sau kone visą gyvenimą yra reikalingi. O pats liūdniausias dalykas , būtent korona virusas, tik jis jau nebe tik išoriniame pasaulyje, bet ir mano galvoje – praradau tikėjimą, viltį , kad bus kada nors kitaip, geriau, pasitikėjimą savimi, gyvenimo džiaugsmą ir skonį, esu visiškoje tamsoje, nežinomybėje, vienatvėje ir nežinau nuo ko pradėti viską statyti ir kurti, iš kur semtis jėgų. Nesugebu suprasti kur ir kada ir kodėl nuėjau ne tuo keliu ir kur suklydau. Ir tai rašo Jums toji, kuri visada žinojo ko nori ( ne protu, o širdimi), kur eina ir energijos buvo apsčiai.. Ar visa tai mano pačios „kūrinys” ar atpildas už kažką kas buvo, ar destuktyvi savigriovos programa akyvavosi ar tiesiog duobėta atkarpa šioje kelionėje? Ar ji kada nors baigsis?