Jūsų būsena ( ne tik žvaigždės), įrodo, jog esate itin sugestyvi, pagauli aplinkinių nuotaikoms, menininkė. Itin jautriai atspindint tą nežinią ir iš jos kylančią neviltį, kuri apėmusi didžiąją visuomenės dalį. Jei karantinuočiausi mieste, žmonių tankyje, manau, irgi persiimčiau panašiomis tragizmo būsenomis. Laimė, kaime yra ramu. Saulė kasryt teka kaip tekėjusi, medžiai žaliuoja kaip žaliavę kas pavasarį. Amžinas Laiko ratas sukasi, įtraukia į kasdienius darbus. Kai sienos uždaros – neišsitaško energija smalsumo kelionėms, niekiniams kultūriniams potyriams. Priešingai, atsirnda laiko sumanymams,kurie vis astidėdavo rytojui.
Gydykitės skyrybas gamtos stebėjimais, Taurams ryšys su gamta, kasdieniais amžinais ritualais yra gyvybiškai būtinas – nusiprausti,pasirūpinti kūnu, pasiruošti maistą, pajusti jo skonį, imtis kasdienių darbų, kad diena nepraeitų perniek tuščiai sielojantis.
Kiekviena diena – tai naujas Pažadas, tai dovana, kaip baltas lapas, nuo kurio visada įmanoma pradėti gyvenimą iš naujo. Skandinti dienas sielograužose dėl to, kas išėjo – tai savidestukcija, beje būdinga daugumai Lietuvos menininkų. Turite savybę gailėtis ryšių, kurie pasibaigė, juos idealizuoti ir dėl jų liūdėti tada, kai visos durys jau užtrenktos. Energetiškai tai tolygu rankioti pernykščio lietaus lašus pievoje, ieškoti žibuoklių smėlio dykumoje.
Paleiskite jį, liūdesį transformuokite į nostalginius kūrinius.
Eks-santuoka jus smarkiai uždarė , paslėpė nuo pasaulio namų kiaute, atitolino nuo kūrybinių viršūnių, skandino talentus. Psichologiškai gal jausminėje nirvanoje ir kaifavote mazochistiškai. Dėl to dabar išgyvenate stiprų abstinencijos sindromą, kaip narkomanė. Trūksta dozės.
Labai teisingai mąstote, jog reikia imtis kažko tauriškai žemiško, apčiuopiamo ir naudingo kitiems. Duoną kepti ar kaukes, paklodes siūti, žalumynus daiginti ar sodą užveisti, kažkieno namus tvarkyti, tapyti, vaikščioti po gamtą, gal šiltnamį įsitaisyti, gal gerą patirčių knygą parašyti. Tai ir bus kaip terapija. Kažkokia terpija būtina, nes laiškas liudija kraštutinę trauminę būseną. Galutinai vyrą jausmais paleisite 2025 pavasarį.
Sunkiausi asmeniškai visomis prasmėmis, kaip didysis lūžis bus 2021 metai ( ir finansai). Vitalizuos tada kasdienis darbas. Tikras šiuolaikinis menininkas kaip Andrėjus Rubliovas Tarkovskio filme yra mąslus aplinkinių kataklizmų stebėtojas, veidrodis, nepasiduodantis emocijoms.Jus pagavo iracionalios nekontoliuojamos baimės, panika , tai jau reikalauja gydymo, ne mano patarimų.
Šiemet visi meno , artistiški žmonės, kūrybininkai ir be krizės išgyventų nuopolį. Jų tarpe bus staigių mirčių, šeimyninių krizių, savižudybių, staigaus išėjimo į paprastus darbus dėl prasimaitinimo. Pozityviai vertinant tai ne nuopolis ar krytis, o grįžimas prie ištakų, prie vietinės kultūros šaknų, įsižeminimas, savo pagrindų atradimas, atgimimas su ryškiais prigimtiniais , o ne išmoktais, studijų išlavintais menkais amatininkų gebėjimais.
Svajojau jau seniai, kad destuktyvus užuolaidinis Lietuvos pajuodėlių teatras nusibaigtų. Juk juodinamas kultūros laukas veikalais, kur knisamos iki žarnų vidurių būtos ir nebūtos prasmės, kur žiūrovas kankinamas ir bauginams kažkieno šizofreniškomis destrukcijomis. Štai ir atėjo ta šviesi diena:))) Perkelti tie emo-teatro baubai į ekraną atrodo dabar kaip ligotų žmonių desperacijos,kaip emo-ligonių palatos, neįmanoma žiūrėti. Pagaliau atsivers keliai metaforiniam konceptualiam teatrui be smurtinių psichologizmų.
Dar pernai blaškiausi – kas gi mano kūrybos tikroji žemė-maitintoja? Vilnių Zuokas-Šimašius-Pakalnis pavogė, sunaikino kultūrinius žymenis-sluoknius: nėra nei vaikystės panoramų, kavinių ir parduotuvių vardų, erdvių, prismaigstyta kažkokių baisių kreivasnukių galvų-balvonų sumenkusiuose skveruose , privaryta policinių šlagbaumų-užtvarų, net kvapą liepų Zuokas sunaikino išrovęs legendines Vilniaus liepas.Suniokotas neatpažįstamai senasis miestas, o su naujuoju betoniniu nesu suagusi praeities syvais, jis nemaitina. Nesu sava ir Šalčios lenkyne, nors bandžiau įleist šaknis, bet jie nepriima , švelniai izoliuoja kaip inkliūzą. Tik šiemet suvokiau, kad mano šaknys, tikrieji kūrybos namai yra sodas su pažįstamais paukščiais, elniais už lango, rytinės voverės vizitais, rožių bijūnų irisų kvapais..Radau savo pažadėtąją žemę. O jūs? Linkiu ją atrasti.
Kūrybai jums reikia porinių dialogų. Tačiau pora nebūtinai turi būti konkretus žmogus. Tai gali būti mylimas medis , pažįstamų paukščių pora, net miręs mylimas artistas, su kuriuo galima laisvai ginčytis sapnuose, vizijose, mintyse, jei su juo užmezgamas dvasinis ryšys.
