0 Komentarai
Gerbiama Saule, beveik vienuoliką metų auginu sūnų. Jį labai myliu, dėl jo labai pergyvenu, džiaugiuosi kaip jam gerai, verkiu kartu su juo, bet… Niekaip aš jo iki galo nepažįstu.. Niekam to nesu sakiusi, bet širdis sako, kad jis kitoks nei visi. Pradžioje bandė gydytojai diagnozuoti autizmo sindromą. Vėliau aspergerio.. Vėliau nuėmė visas diagnozes, bet mano širdis jaučia, kad kažkas netaip. Tėtis jam labai griežtas, jis nenori matyti sūnaus kitoniškumo ir auklėja kaip eilinį vaiką. Man širdis plyšta bežiūrint į tokį santykį. Vaikas kaip ir nekaltas, o kas kaltas? Likimas, tėvai? Dar ir dabar jam sunkiau išreikšti mintis, suvokimas lėtesnis, kas įtakoja draugų ratą mažą arba visai jų nebuvimą, o sūnus toks draugiškas, taip nori draugauti, bet čia irgi ašaros dažnai. Nesuprsntu jo gabumų.. Tėtis liepia tai futbolą, tai krepšinį, sūnus nenori, toks savotiškai nerangus sporte, bet mano akimis kompiuterį, elektroniką valdo gerai. Anglų jau gerai kalba. Kur kreipti tokį vaiką studijuoti, kur būrelius lankyti, kur jis bus laimingas? Ką turėčiau padaryti, kad jo nežaloti, nes bijau, kad santykiai su tėčiu jau jam paliks pėdsaką psichikoje.. Gal nespausti prie mokslų, gal nespausti sporto būreliuose? Aš pasimetusi, jaučiu, kad tie metai, kova dėl vaiko raidos, jo ugdymas mane pačią varo į depresiją, bijau, nes kas daugiau jei ne aš, labiau mylės sūnų. Nei tėtis,nei seneliai.. Būsiu labai Jums dėkinga jei užvesite ant kelio. Ačiū!
paskelbė atsakymą