Saulės horoskopai
Žemiškus dalykus reikia pažinti, kad juos pamiltum, dangiškus - pamilti, kad pažintum (B. Paskalis).
Klausimas
Gerb. Saule, kaip vaikui išties teisingai, neklaidinant jo ir nemistifikuojant pasakoti apie pomirtinį gyvenimą? Kas yra teisinga? Niekas gyvas nesą mirties išgyvenę, tad iš kur žinoti kaip vaikams pateikti tai kas kaip ir natūrali evoliucijos dalis? Šių dienų kontekste ši tema iškyla, esam įsitempę ir nors su vyru labai stengiamės diskutuoti karo tema negirdit vaikams, bet sūnus 12 metų, didelis, nori nenori išgirsta, o kiek mato soc. tinkluose. Jautrus vaikas, baimių turi labai daug.. Vakar rodė gražų filmuką Coko apie sielų gyvenimą, vėl tema apie pomirtinį gyvenimą. Esu tikinti, nuo mažens kažkokia super jautri, dievobaiminga, matyt, ir sūnus į mane. Visad save raminu, kad miršta tik kūnas, siela nemirtinga, tad tokius pasakojimus perduodu ir sūnui. Kad nereikia bijoti, siela gyva amžinai, kad siela susitinka su kitomis sielomis ir vienišos nebūna. Bet ar tai teisinga, ar jo neklaidinu? Labai įdomu Jūsų kaip astrologės ir kaip mamos įžvalgos. Smalsu kaip Jus turėdama paauglį vaiką kalbėtumėtės šia tema?Vykstantys brutualumai, žiaurumai labai sumenkina mano pasakojamo gražaus ir laimingo gyvenimo paveikslą vaiko akyse..Dėkoju 🌷
Saule paskelbė atsakymą 2022 8 gegužės
12 metų – dar vaikas, nors ir pirmi savimonės daigai dygsta. Su vaikais reikia kalbėti apie gyvenimą, ne apie mirtį. Jų psichika yra taip surėdyta, jog labiausiai sukrečia mirtis jų artimiausiame rate, kai išeina tie, su kuriais vaikas turėjo gilų emocionalų ryšį. Kada atsitiks sūnaus gyvenime, tada ir pasikalbėsite. Žmogaus brandai reikalingas tas pirmas netekties skausmas, susivokimas, kad jis mirtingas ir nebūtis visada šalia. Jei priskiepysite išankstinių tesorinių požiūrių, vėliau , susidūręs su mirtimi, sūnus patirs kognityvinį disonansą: jo protas patarinės viena, o jausmai, emocijos skaudės apie kita.
Niekada su mažais vaikais nekalbėjau apie mirtį, nes nenorėjau, kad jie imtų apie ją giliai mąstyti. Mat naujų laikų ypatybė: kas mintyse – tas neužilgo ir gyvenime. Mirtis mintyse – lauk greitu metu jos savo kieme. Pritraukiame, artėjame link to, apie ką intensyviai mąstome.
Tarybinėje vaikystėje dažnai rodydavo filmą apie pingviną ir kiaušinį. Finale jis nuskęsta su akmeniu, tikėdamas, kad tai jo neišperėtas vaikelis. Pirmąsyk jį pamačiau 5-ių. Šokas, raudos, pagavo juodas beviltiškumas dėl gyvenimo neteisybės. Ne tik man tai buvo viena didžiausių vaikystės TRAUMŲ, kuri pasėjo nepasitikėjimą kitais ir net vandens baimę.
Tai grynų gryniausias trauminis smurtas prieš vaikus – kalbėtis su jais apie plutoniškus dalykus – seksą, mirtį, prievartą ir smurtą,kol jie patys su tuo nesusidūrė tiesiogiai, gyvai. Jūsų sūnus ir taip bijo iš prigimties mirties, laidotuvių, mirusių, kapinių. Kam specialiai aitrinti jo baimes?
Kai mirs senelis ar bobutė, tada paaiškinsite žemišką mirties priežastį dėl ko mirė – nelaimingas įvykis ar liga ( genetika, žalinga gyvensena, persidirbo, gal gydytojų abuojumas ar klaidos). Dar paaiškinčiau, kad mylinčiųjų maldų reikia metus po mirties, kad siela gautų galių pakilti aukščiau. Paaiškinčiau, kad gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai yra tam ir atskirti, kad be didelio reikalo nedrumstumėm mirusiųjų ramybės.
Nežinome, kur siela pateks, nes nežinome jos žemiškų paklydimų, nuopelnų ir nuopolių. Tą žino tik Dievas. Žmonėms kiekviena mirtis – priminimas, jog gyvenimą ir artimuosuus reikia branginti, nes nežinia, kada atsidursi už Nebūties slenksčio. Gyventi reikia taip, jog ramiai taikiai numirtum savo lovoje, kai ateis gilios senatvės laikas. Kad pirmiausia reikia rūpintis ir grūdinti kūną, jame ir siela bus saugesnė,veiksnesnė meilės darbuose.
Kurkite vaikui laimingą netrauminę vaikystę. Kuo laimingesnė ir NERŪPESTINGESNĖ jo vaikystė, tuo atsparesnis užaugs negandoms,nesigydys vaikystės traumų niekindamas ir žalodamas kitus, keršydamas pasauliui už tai, kad jo nesaugojo ir
nieko nedovanojo, kai buvo mažas, silpnas ir priklausomas nuo kitų.
Ukrainiečių vaikai, išgyvenę karą, yra psichiškai suluošinti visam gyvenimui. Tai jų ( ne jūsų vaiko!) sielos žaizdos, kurias laižysis, kurių skausmą padės nuslopinti, sugrąžins jiems gyvenimo geismą, atgrasys nuo pikto noro keršyti, – geros valios žmonės, psichologai. Stipriausiai gydys- nerūpestingi įtraukūs grupiniai žaidimai su bendraamžiais. Kaip suaugusios, brandžios ir mylinčios mamos, turim atjausti, atverkti, dalintis ukrainiečių šeimų skausmu ir gėla. Tačiau šiukštu šias solidarių moterų šventas misijas projektuoti į savo vaikus.
A.Tarkovskio filme Ivano vaikystė giliai, teisingai atskleista – kaip vaiko psichiką sužaloja išgyventas karo siaubas, kaip keičiasi po karo traumų vaiko pasaulio matymas – į fragmentišką ir paranojišką, persunktą įtarimų ir baimių.
Nežiūrėkit prie vaiko televizoriaus su karo žūčių vaizdais, ir nereikės blaškytis, kaip tą ekraninį lavonų siaubą paaiškinti mažamečiui.
….
Vaikystėje radom su kiemo draugais mirusią voverę. Bėgte pas močiutę – ką daryti? Ji: voverė mirė, nebegyva, užkaskite, žemėje bus pagerbta, su laiku kūnas suirs. Kažkaip nekilo daugiau klausimų, mirties biologija buvo aiški – kūnas suyra. Laidojome voverę su iškilmėmis, puošėm kapą, lankėme jį. Vaikiškų lakių fantazijų neaitrino religinės pasakos apie voverę-angelę.
Musulmonų teroristų verbavimo metodai grindžiami NLP pasaka, jog musulmonas, nužudęs kitatikį, pateks pas Alachą į rojų. Eina vaikai ir paaugliai su modžahedų diržais ir sprogdinasi civilių minioje. Atsargiau su senomis pasakomis!
Krikščionių pasakos vaikams apie mirusius angeliukus buvo nepiktybinis sielos balzamas ir auklėjimo grožybė anksčiau, kai pasaulyje galiojo etinės moralės normos , kai skriausti vaikus pašaliniams buvo TABU – jų negrobė organams, jais neprisidengdavo nuo priešų karo smogikai, neprievartavo liberalai-psichologai ( Tomo Kelpšos atvejas, atskleidžiantis, kad Lietuvoje veikia slaptas pedofilų tinklas, jo pavieniai išsigimėliai jau apsišviečia dėka pabėgelių paauglių drąsių liudijimų).
Su vaiku reikia būti sąžiningais, nemeluoti. Sekamos pasakos apie žvaigždutes danguje labai panašios į vaikystės Kalėdų senelius. Vieni išaugę vaikai nusišypsos, kad tėvai darė jų vaikystę laimingesnę. Antri, supersąžiningi, praras jumis pasitikėjimą dėl melo. Treti, jautresni ir silpnesnio būdo, lengvai žudysis, susidūrę su gyvenimo išbandymais, kad greičiau gi atsidurtų pasakų karalystėje tarp „angeliukų”, išvengtų kančių žemėje.
Vaikai greičiau bet ką supranta per žaidimą. Savo vaikams sukūriau lavinamąjį žaidimą: kas greičiau išsigelbės ir daugiau išgelbės žmonių. Kažkur važiuodami ar eidami drauge žaisdavom. Kiekvienas paeiliui turėdavo sukurti situaciją, kurioje mums gresia mirtinas pavojus. Tarkime: užsiliepsnoja lėktuvas, į kavinę įsiveržia teroristai, trekingo take išnyra priešais grizlis, skęsta turistinis keltas, atvažiuoja BGeitso-L.Finko-Dulkio skiepytojų-utilizatorių brigada su mirtinais švirkštais.
Tokio auklėjimo tikslas – įskiepyti narsią kovą už gyvybes mirties akivaizduoje, parodyti amžiną priešpriešą tarp gyvybės ir mirties.
Kiti dalyviai turėjo sugalvot kaip išsigelbėti ir dar kuo daugiau kitų išvesti iš mirties zonos. Laimėdavo tas, kas greičiau sukurdavo REALISTIŠKIAUSIĄ krizių valdymo planą. Dievo pagalba nebuvo užskaitoma: kai mirtis lipa ant kulnų, nėra kada jos šauktis. Tačiau mamos relikvija slaptoje kišenėje ar pakrautas mobilus buvo išsigelbėjimo įrankių topuose.
Gal teko girdėti apie Mėlynojo banginio internetinę sektą, kur vaikai psichomanipuliacijomis mirties tema privedami prie savižudybės?
http://www.tvk.lt/spausdinti_turini.php?tid=2993
Kalbėkite su vaiku daugiau apie gyvenimą, apie gyvybę, kokia tai brangiausia dovana, kad svarbiausias tikslas visų – šlovinti gyvenimą ir žadinti kituose nepasotinamą gyvenimo geismą, o ne mintis apie mirtį. Diskutuokite apie ilgaamžių istorijas – kaip jiems tai pavyko, koks jų gyvenimo receptas? Net ne kalbėkite, o kurkite kartu pilnavertį gyvenimą, pasitraukę nuo TV ekranų. Nemaitinkite sąmoningai gyvybinėmis energijomis karo hidrų.
Sekti pasakas apie laimingą rytojaus gyvenimą – be abejonės, žala. Vandenio epochoje gyvenimai nebėra laimingi. Tai nuolatinė kova – su vidiniais drakonais ir išoriniais nepalankiais veiksniais. Teisingiau – puoselėti vaiko tikėjimą gražiausiomis, kilniausiomis JO, o ne jūsų svajonėmis. Ar gebate jas atskirti?
Saule paskelbė atsakymą 2022 10 gegužės