Saulės horoskopai
Žemiškus dalykus reikia pažinti, kad juos pamiltum, dangiškus - pamilti, kad pažintum (B. Paskalis).
Klausimas
Gerb. Saule, ką manote apie O. Koršunovo atleidimą iš teatro. Ar tai lūžis kultūros erdvėje?
Saule paskelbė atsakymą 2022 9 gruodžio
Tai vieno etapo pradžia, kito pabaiga Lietuvos meno pasaulyje,įskaitant teatrą ir kiną. Tą žymi Plutono ciklai.
Nuo 2009 iki 2023 pavasario , kol Plutonas keliauja per Ožiaragį, lietuviškasis menas, menininkai rėmėsi į valstybės palaikymą, lygiavosi į autoritetus ar į DIREKTORIUS, kurie griežtai nurodinėjo iš viršaus ką statyti ir kiek kam mokėti, pagal valdiškus preiskurantus, ką atleisti, o ką priimti į ETATĄ. Menininkai buvo valdžios per dierktorius KONTROLIUOJAMI Faktiškai buvo įtvirtinama, cementuojama sistema, kurią sukūrė tarybiniais laikais: organizacija, kurią išlaiko valstybė, su valdžiai pavaldžia adminsitracija, su etatais, kur metų metais lipa į sceną sumedėję dėl įsišaknijimo vienoje vietoje profesionalai.
Mano galva etatinis menininkas – profesionalas – tai absurdas. Tas pats kas lakštingala-dramblys. Šiuolaikiška – artistai kontraktininkai, surenkami naujo spektaklio sezonui, daugiausia – dviems. Žiaurus vaizdelis, kai tau rodo nušiurusį, apdulkėjusį, iki nuobodulio ataidirbtą spektaklį metų metais. Juk realybė pasikeičia, „pasensta” jau per 1-3 m, o teatras kaip arklių-budraičių tempiamas vežimas su ta senoviška struktūra niekaip realybės nepasiveja, dėl to neturi jokių įtakų visuomenės raidai, o turėtų!
Astrologiškai etapo, kuris baigiasi, žodžiai : valstybės parama, kontrolė, savanaudiškumas, stagnacija, patirtis, disciplina, atsakomybė, ir -svarbiausia — nekilnojamas turtas, patalpos, pastatas, statybos ir remontai. Materialiems, saturniškiems. dalykams buvo skiriama daugiau dėmesio ir laiko, lėšų, nei pačiam meno turiniui. Neturi patalpų – negali kurti. Nagi, kiek vyko įvairių statybų ir rekonstrukcijų, ir kiek per tai buvo praplauta pinigų? Kas tą suskaičiuos istorijai? Tie pinigai galėjo tapti parama jauniems talentingiems režisieriams menininkams, turintiems inovatyvių idėjų. Bet tokie Lietuvoje ir neužsilikdavo, griežtoje hierarchinėje , valdžios kontroliuojamoje sistemoje.
Netoliese, prie Jašiūnų, statėsi ir pasistatė galingą namą su ūkiu A.Večerskis, buvęs LNDT ex-direktorius. Ūkininkai užpavydėtų kokybės ir technologijų. Jei tai būtų komercinio teatro vadovas – ok, užsidirbo, patenkino publikos poreikius. Bet juk statėsi iš valdiškų, iš mokesčių mokėtojų, bendrų.
Menininkai, kurie šioje sistemoje nesutiko daryti lėtų karjerų,kurias nulemdavo santykiai su DIREKTORIAIS ar valdžios viršūnėmis, šiuo periodu daug gastroliavo, solidžiai reprezentavo Lietuvą užsienyje , tuo pačiu atvėrė vartus mūsų jauniems menininkams į pasaulį, garsino kultūrą ( O.Koršunovas, C.Graužinis, S.Eidrigevičius, Tuminas, M.Gražinytė ir kt).
M.Budraitis – yra tipinis šio periodo veidas. Pastatytas iš viršaus uolus, socialiai vienašališkas, savanaudis dinastinis valdininkas-administratorius, kuris pasijuto viršesnis už meninininką , kuris ir yra bet kurio teatro ar kino veidas ir turinys. Koks menas, jei vienvaldė diktatūra iš viršaus, o su meno vadovu nesiskaitoma? Neturi likti sistemos , kuriame teatrą išlaiko valstybė. Štai net Metropolitan opera su anšlaginiais pastatymais yra išlaikoma fondų ir rėmėjų. Į teatrą turi ateiti jauni PRODIUSERIAI, kuriems neturi rūpėti režiminis grafikas, kai mieguisti alkoholikai atsėdi dėl direktoriaus užgaidos nuo 9 iki 18. Šis Budraičio reikalavimas dėl kasdienės disciplinos pritrėškė. Prisiminiau , kaip į LNK atėjo dirbt programų direktorius, analoginio kalkuliacinio techno-mąstymo Paulius Kovas, subraižė tinklelius ir kone su laikrodžiu pradėjo persekioti kūrybinių grupių lankomumą. Visi kūrybininkai išsilakstėme akimoju, nes kūrybinis procesas yra alergiškas formos kultui.
Vakaruose yra dėstomos disciplinos prodiuseriams, kaip neiškristi iš sutarties terminų, kai menininkai prokrastinuoja – vėluoja pateikti eskizus, scanarijus,konceptus. TAIP, JIE VISADA VĖLUOJA, nes tokia kūrybinio proceso esmė: kol nesubrandini, tol nepagimdai kūrinio. Brandinimas niekada netelpa į planą. Štai čia ir reikalingi pašaukiminiai prodiuseriai, kurie geba ir įkalbėti nusivylusį, suabejojusi savimi menininką į projektą, geba jam paankstinti terminus, kad nepavestų trupės, geba surasti ir suteikti emocijų, kad grįžtų įkvėpimas Juk Menininkas – kaip Koršunovas – tai amžinas vaikas, kuriam reikia rūpestingos mamos ( ne diktatoriaus direktoriaus!) ir teatre. Jis – ne verslininkas, ir ne tvarkingas-visada blaivas žvalus pozityvistas, kokį jį užsimojo nulipdyti schematiški toksikologai.
Įstrigo R.Vanagaitės, talentingos teatro prodiuserės, pasakojimas, kaip jį įkalbinėdavo grįžti į darbą E.Nekrošių. Jis periodiškai pabėgdavo į kaimą, refleksuoti. Be jos pastangų galbūt nebūtų Nekrošiaus žvaigždė sužibusi Pasaulio padangėje. Ir tik garsiakalbė masių šauklė N.Oželytė galėjo paleisti gandą, kad Vanagaitė apvagė Nekrošių, nes irgi uždirbo iš jo :))) Tai panašiai dabar masės varo savo elgesio normų suopratį ant Koršunovo. –
Masės niekada nesupras menininko virtuvės ir gyvensenos, kurioje pasitaiko tokių juodų duobių ir nukrypimų nuo normos, kad vartotojai pakrauptų, jų fantazija to nesutalpina.
Ir Budraičio absoliutus niekingas mobingas – viešinti Koršunovo atleidimą, mesti menininką vartotojų teismui. Neapleidžia nuojauta, kad tai buvo Maskvos kerštas Koršunovui už Liudijimus – spektaklį pagal tikras ukrainiečių moterų karo tragedijas, ir tuo pačiu revanšas už maskoliško Tumino išmetimą iš Mažojo teatro etatinių.
Maskva ir jos kadrai ministerijose, ES projektų valdyme – kerštingi. Juk ne tyliai atleido, o su triukšmu, per plačią viešą kampaniją. Juk Budraitis – sovietinės kolaborantų dinastijos palikuonis, raudonas raudonas. Senelis Paleckis – LTSR Prezidiumo pirmininkas, giminaitis kalėjime sėdi už raudoonas pažiūras. Tarkime, prispaudė, kad negaus teatras subsidijų, ir uolus biurokratas Budraitis tapo revanšo įrankiu. Kaip kažkada Š.Bartas, iš kurio Šimašius atėmė studiją neva dėl Me too, o realiai už filmą Šerkšnas, apie kovas Ukrainoje. Beje, pranašiškas filmas.
Toks teatras, koks yra dabar Lietuvoje, turi pasibaigti. Jame užkoduoti trupės maištai ir vienvaldis Tironas-direktorius, nes jis valdo pinigus, kuriais dar turi dalintis su kažkuo viršuje. Pinigų plovimas tapo NORMA visose valdiškose įmonėse, teatrai – ne išimtis.
Plutonas Vandenyje 2023-2043 atves būrį lietuvių genialių menininkų – aktorių, režisierių. Jiems reikės laisvo eksperimentinio, modernaus, socialaus teatro , su viešais pirkimais,prodiuseriais, nepriklausomais rėmėjais, nuomojamomis patalpomis pagal poreikį. Taigi matome lūžį meno sistemų ir formatų, kuriame vieni rinksis nepriklausomas perspektyvas, kiti kabinsis į senas valdiškas formas. Ir artėjanti finansinė krizė tą atrankos procesą pagreitins. Juolab artėja etatų mažinimas ministerijose, mažiau drums vandenį intrigomis ir nurodinės.
Nesu O,Koršunovo gerbėja,nemačiau ir nenoriu matyti jo spektaklių. Bet suprantu, kodėl jie tokie brutalūs. Menininkas atspindi tikrovę, žmoniškumo, dvasingumo indeksus visuomenėje. O Lietuvoje jie kritę žemiau plintuso. Jei 23 m jaunas sveikas pabėgėlis egiptietis negauna medicininės pagalbos, ir jam amputuoja pavėluotai nušalusias kojas. Žinia, jo vietoje gali atsidurti ir bet kas iš vietinių.. Net sovietų lageriuose nebuvo tokio nužmogėjimo, kaip pasienio tarnybose prie A.Bilotaitės.
Jautrus režisierius visa tai turi atspindėti ir parodyti tikrovę meno kalba teatro veidrodyje tiems, kas dar nemato kas vyksta aplink. Pazolinio filmai apie vaikų seksualizaciją atrodė jo iškrypėliška fantazija, o jis rodė ateitį, kas vyksta DABAR už uždarų pasaulio elito durų tylint Slušniams. Ir Koršunovą pavadinčiau lietuviškuoju Pazoliniu, o Budraitį – raudonuoju komjaunuoliu.
JE SUIS OSKARAS
Saule paskelbė atsakymą 2022 10 gruodžio