Laba diena Saule😊 Kazkas jau panasu klausima buvo uzdaves, bet as vis tik dar pabandysiu. Liepos pradzioje mes laukiame musu antro mazylio (kuris, atrodo, skubejo pas mus ateiti😊 Aciu Dangui). Didziajai sesei bus beveik dveji metukai, kai parsinesim ji i bendra seimos lizda. Nors ir sunkia sirdimi, bet po paiesku ir dvejoniu, ji eis (bent trumpam, kelioms valandoms) I darzeli. Aisku, jei pavyks, per prievarta tikrai nebus verciama, jei po kazkurio laiko nepritaps/stresuos. Domejausi, skaiciau, zinau, kiek daug streso “didziajam” vaikui sukelia mazylio atejimas, neisvengiamai sumazejes laikas ir demesys. Jau dabar vyksta jos galveleje tiek daug, tiek reikia apgalvoti, isjausti, suprasti, kad net miegas regresuoja siek tiek. Darzelyje dar vyks kalbine adaptacija (ji jau daug kalba tiek mano, tiek tecio kalbomis), mokymasis nuo nulio. Mes daug galvojame, kaip sumazinti tu perejimo procesu sumaisti ir stresa jai (tetis ims net tris menesius “atostogu”; planuojame visi miegoti kartu), kad musu ir musu laiko butu daugiau. Zinau, kad visko suplanuoti, sugalvoti, kaip bus neimanoma. Cia dalyvauja atskiros asmenybes ir planai pagal jas tures pasikoreguoti. Bet galbut yra kazkokie svarbus patarimai, kaip palengvinti, gal kaip isvengti kazkokiu dideliu klaidu? Is esmes, man atrodo (tikiuos, kad taip ir bus!), kad brolio atejimas ne tik samysis, kad gera tureti broli/sese, kad smagu buti ne vienam, tik kazkiek to laiko reiks palaukti:)))) p.s. del nerimo del dickes (ir nuolatinio buvimo su ja), atrodo, nelieka net pakankamai laiko galvoti apie mazuliuka. Tad ir klausimas kazkaip labai i ja, pirmaja, orientuotas gavosi.