Naujo popiežiaus išrinkimą paveiks Neptūnas Avine – nuo kovo galo  prasidėjo visiškai naujas ilgametis Krikščionybės raidos ciklas. Jis trunka 165 m, kai  Neptūnas apeina visą Zodiaką.  Neptūno ingresija į Aviną žymi  naujas idėjas,  radikalų ne tik RKB, bet ir  žmonijos idealų, tikėjimo atsinaujinimą, atgimimą visiškai naujose formose.

Istoriniai pavyzdžiai atspindi Neptūno ingresiją į Aviną :

1533 – Anglijos apieliacijų suvaržymo aktas įtvirtino, kad Anglijaus karaliaus valdžia  yra aukščiausias autoritetas bažnyčios reikaluose, aukštesnis už Romos diktatą.

• 1697 m. Airijoje  apribota katalikų valdžia . Priimtas „Ištrėmimo aktas” (Banishment Act) : visi katalikų vyskupai, vienuoliai ir dvasininkai turėjo palikti šalį iki 1698 m. gegužės 1 d. Šis įstatymas buvo dalis baudžiamųjų įstatymų prieš katalikų skverbimąsį į pasaulietinę valdžią.

• 1697 m. Transilvanijoje Rumunų ortodoksų įvyko bažnyčios sąjunga su Romos katalikų bažnyčia, pradėtas Rumunų graikų katalikų bažnyčios formavimas.

Neptūno Avine periodu bažnyčiose,  religiniuose judėjimuose skelbiamos radikalios,  avangardinės, iki tol  nežinomos ir negirdėtos  doktrinos.

1863- 1867 mm: 

• Vatikano 1 susirinkime absoliutus Popiežiaus, kaip oficialaus bažnyčios vadovo, neklystamumas moralės ir tikėjimo klausimais tampa neginčytina dogma .
• Syllabus Errorum („Klaidų sąrašas“, 1864) –radikaliai suformavo ilgalaikį Bažnyčios požiūrį į šiuolaikinį pasaulį,  paskatino ilgametį priešiškumą modernioms visuomenės idėjomis. Liberalizmo, nacionalizmo, socializmo ir kitos modernios visuomenės raidos  idėjos buvo griežtai pasmerktos.

Radikalių inovacijų galima tikėtis ir  artimoje ateityje, per Neptūno tranzitą per Aviną 2025- 2039m. Jo metu bažnyčioje liepsnos   idėjų, finansinių interesų kovos,   vyks  atsivėrimas visuomenei per naujausių  IT ir DI komunikacijos išraiškų įvairovę. RKB radikalizuosis , taps karinga, vienašališka, prievarta diktuos  savo dogmas, nusimes dalinai  paslapčių skraistę ir pajungs  paperkamą mokslą tarnauti savo galiai valdyti protus ir sielas.

Šokiruojantis tokių kovų pavyzdys,  viena pirmųjų  RKB radikalizmo apraiškų įvyko : šiemet,   balandžio 16 d. Lenkijoje. Kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Europos Parlamento narys,  KRIKŠČIONIS, kandidatas į prezidentus G. Braunas kartu su 30 šalininkų įsiveržė į Oleśnicos ligoninę. Jie bandė sulaikyti gydytoją ginekologę G. Jagielską, kuri atliko teisėtą vėlyvą nėštumo nutraukimą dėl vaisiaus deformacijų, keliančių grėsmę motinos gyvybei. ​Braunas, remdamasis „piliečio arešto“ teise, įžengė į ligoninę su Europos Parlamento pažymėjimu ir apkaltino gydytoją „žmogžudyste“. Jis ir jo šalininkai daugiau nei valandą laikė gydytoją užrakintą kabinete, neleisdami jai išeiti ir tęsti darbą. Gydytoja teigė, kad buvo stumiama, įžeidinėjama ir vadinama „serijine žudike“.

Liepsnojanti karinio laiko dvasia  ir krikščionis ves į mūšį už idėjas, už Žmogų, kaip dvasinę būtybę, Dievo kūrinijos dalį.  Gerai, jei tai bus humaniški socialūs  mūšiai , aštrūs debatai  infoerdvėje už visuotinai teisingus idealus –  už kiekvieno  vaiko teisę į kokybišką švietimą, už kiekvieno ligonio teisę gauti neatidėliotiną pagalbą,  kad būtų apginta  jo dieviška prigimties teisė į  gyvybę.  Už kiekvienos bendruomenės teisę turėti savo žalias erdves, pievas ir bent mažytį miško gabalą.  Kovos už  žmogaus teisę į žodžio laisvę, į judėjimo laisvę, į laisvę  valdyti patiems savo kruvinu prakaitu uždirbtą būstą, be vis augančios  duoklės reketininkams  grobuonių valdžioje.

Pranciškus  buvo paskutinis tikrasis  Šventasis TĖVAS,  gailestingas sielovadininkas, savo gyvenimu išreiškęs  aukštuosius Krikščionybės  geradarystės idealus – atjautą, pakantumą, atleidimą,  svetimų nuodėmių ir paklydimų išrišimą per begalinę meilę, per simbolinį kojų mazgojimą,  aplinkinių  kalčių išpirkimą per asmeninę kančią. Tie, kas kaltina  šv Tėvą politikavimu prieš Ukrainą, nesupranta krikščioniškos meilės esmės –  tikėjimas Meilės jėga  aklai veda pas  kraugerį Tironą maloningai  prašyti  Taikos, bandyti jį paveikti gerumu ir supratimu.

Begaliniai  liūdžiu, graudinuosi tėvo Pranciškaus. Man – didžiulė netektis…Buvo  dvasiškai artimas nesitaikstymu su Blogiu, jautrumu gamtosaugos reikalams,  intelektualumu, irgi mėgo modernią literatūrą, ją dėstė, tikėjo grožinės literatūros galia ugdant asmenybę .  J.L.Borgesas, M.Proust’as – ir mano vieni mėgiamiausių  autorių.  Pranciškus nepabijojo  priešintis, atvirai stoti prieš kruviną  Palestinos genocidą.  Jis pirmasis ėmėsi kovoti su pedofilija, net be teismų mesdamas lauk ištvirkėlius  šventikus,  juodai apdergusius  vaikų tyras sielas.

Pirmadienį  visa Gamta, paukščiai , žvėrys, medžiai  nuščiuvo ir pritilo – tarsi Pasaulis nurimo pagarboje prieš mus paliekantį Dievo žmogų. Aptariant šeimoje šv. Tėvo išėjimą, liūdnai pajuokavau: nagi, matyt,   Putino parankiniai  prastums  į Sostą už   Gazpromo milijonus kokį vengrą, kad promintų Kremliaus -taikdario „misijas”. Pasirodo, nelabai nutolau nuo tiesos. Kandidatų sąraše –  kardinolas vengras :))).

Vatikanas seniai  nebėra apie  krikščionybės idealus ir Žmogaus  tikėjimą, apie dvasinius etalonus. Jis  – apie valdžią, kapitalą , finansus, turto valdymą ir didžiasias pasaulio valdymo galias. Pasaulis smarkiai keičiasi . Susitaikymas ir atleidimas, meilė priešams  globalių galių susikirtimo lauke vertinami kaip silpnumas,  bailumas, pasyvus susitaikėlių pralaimėjimas tiems, kas atkakliai  kovoja  už vaikų  šviesesnę ateitį , laisvą nuo banditų  ir vagių valdžioje.  Nebegalioja  RKB mantra: Visa valdžia nuo Dievo.  Visa valdžia jau  nuo rinkėjų  drąsos ir sąmoningumo, kurį lemia švietimas, šeimų gerovė , socialinis visuomenės  išsivystymo lygis, laisvių garantijos.   Simboliška,  jog  popiežius paskutinį palaimino DJ Vansą. Vadovai, žmonijos vedliai ,  kryptingai  ir tvirtai ginantys šeimos vertybes , yra pajėgūs išsaugoti ir Dievo kūrinijos tąsą konfliktų bei karų draskomame pasaulyje

Būtinai pažiūrėkite 2025 m  oskarinį filmą  Konklava . Jame – apie popiežiaus rinkimų užkulisius šiuolaikybėje, apie  intrigas ir papirkinėjimus , siekiant valdžios sosto Vatikane .Apie kiekvieno tikinčiojo tvirtą pasiryžimą darbais paliudyti savo krikščioniškas vertybes, apie naujo tipo asmenybes, kurios ateina ne iš jėzuitų scholastinių universitetų  ir kabinetų, o iš kasdienėmis  tragedijomis paženklintų gatvių ir miestų,  mirties paraku tvoskiančių  mūšio laukų, pabėgelių stovyklų, iš skurdo lūšnynų,  iš  atstumtųjų tarpo.  Naujo tipo asmenybės turės socialiniu aktyvumu darbais, o ne  tuščiais žodžiais, nuošaliu stebėjimu  liudyti savo tikėjimą  klimato kaitos įkaitintame , audringame pasaulyje.

Baigiasi senasis  RELIGIJŲ pasaulis, kuris rėmėsi   neginčijamomis bažnyčios doktrinomis , absoliučiu tikėjimu   ir besąlygiška pagarba Bažnyčios hierarchams.

Tą paliudijo  neplanuotas, neturistinis apsilankymas Šri Lankoje, Habaraduwoje,  viename iš daugelio senųjų  budizmo vienuolynų. Vietinis  vairuotojas pasiprašė, kad mane  ten įleistų, kai vartai jau uždaryti turistams. Vienuolyno kambaryje pulkas  mažųjų, susigūžusių  vienuolių žiūrėjo animaciją. Atpažįstu prievartautus vaikus iš žvilgsnių, kūno kalbos. Jie depresyviai,  net bukai , be emocinių reakcijų, užsidarę savyje,  stebėjo  TV . Širdim atliepiau jų gėdą ir kančią – būti prievartaujamiems ir parduodamiems už pinigus pašaliniams. Habaraduwą valdo mafija, tuo skundėsi pašnibdžom dauguma vietinių, su kuriais įsikalbėdavau .

Kitą dieną paklausiau vietinės , naujos draugės Thakšilos, vienišos našlaitės mamos, vergaujančios vilos savininkui dėl sūnaus  brangios mokyklos:  kodėl bendruomenė tyli, taikstosi su tuo , jog  greta vienuolyne prievartaujami jų kaimynų  vaikai? Ji paprieštaravo: „nežinai,  net neįsivaizduoji, kaip sunku šeimoms finansiškai  atsigauti, prasimaitinti po cunamio, kai neteko visko, verslų, turto, namų,  mylimų artimųjų.  Gal tas vaikas tokiu būdu maitina šeimą, kurioje dar daugiau alkanų vaikų?’

Lankydama vėliau Ceilono salos šventvietes radau teigiamą modernią  alternatyvą, meilės Dievui paliudijimą.   Prie Mulgirigalos šventyklos radau vaikų  naują  mokyklos kompleksą – su internatu,  klasėmis,   lauko aikštynais sportui, apsaugomis. Iš pamokos pabiro išauklėti, mandagūs, besišypsantys, baltai švariai aprengti  vaikiukai,  liūdintys tik dėl išsiskyrimo su tėvais. Jais  mamiškai rūpinosi auklėtojos, mokytojos . Ten buvo gera , ten suruseno gyvas  tikėjimas šviesia tos bendruomenės, vaikų ateitimi. Ji nepalyginamai  svarbesnė naujais laikais už visas  senasias religijas ir bažnyčios autoritetus  kartu  sudėjus….