Saulės horoscopes
Earthly things need to be known to love them, heavenly things to love to know (B. Pascal).
Klausimas
Sveiki, Saule, ką manote apie švietimą pandemijos metais? Kokius pokyčius visa tai iššauks? Kokias ir kokio gylio psichologines bėdas tai paliks? Ačiū
Saule Changed status to publish 2021 May 1
Pacituosiu iš atminties žymaus mitologo, kultūros filosofo A.Losevo mintį: “tarybiniais laikais geriausią išsilavinimą gavo ir kūrybinį mąstymą išsiugdė tie, kurie daugiausia sirgo”. Su juo visiškai sutinku. Ko tik neprasimanydavau, kad neičiau į muštro sistemą ir galėčiau nevaržomai ir laisvai pati gilintis į tai, kas išties įdomu.
Pavargusi po mokyklos kazarmų, kur reikėdavo sėdėti riksmais sudrausmintoje klasėje ir klausyti vadovėlio atpasakojimų ( tų vadovėlių, kuriuos pati seniai perskaičiau ), įkaitindavau termomentrą, pasirašydavau už tėvus pasiteisinimo raštelius, net simuliuodavau ligą, kad atsidurčiau ligoninėje ir galėčiau ryti tonomis enciklopedijas, filosofinius traktatus,klasikus. Manau, tai padėjo išsaugoti smegenis nuo bereikalingų, dirbtinių ir perteklinių mokyklos programų ir dalies mokytojų pykčio seansų. Taigi buvau mažiau traumuota mokyklos, nei kiti, išsaugojau intelekto potencialą, nesuniokotą tetų su pedagoginio diplomais.
MOkytojų asmenybių, kurie paliko vertybinį įspraudą, pažinau savo mokykloje- šešis. Be jų mokyklą laikyčiau valstybės prievartos namais. Tik jie įprasmino švietimo sistemą lagerio laikais. Jokie naujieji laikai nebus palankūs švietimui, nes kausis ideologijos, grumsis politiniai interesai, kurių pagrindinis taikinys bus mokyklos – potencialūs būsimi rinkėjai. Ideologijų mūšio laukuose laimės ne švietimo sistemos ir metodikos, o pavieniai MOKYTOJAi asmenybės, kurie geba užtikrinti neneutrūkstamą dalyko ugdymą.
Kažkada`ėmiau interviu iš unikalaus šviesuolio, ateitininko, gimazijų vadovo Juozo Mičiulio. Jis pasakojo, kaip Smetonos įpareigotas steigė lietuvių mokyklas lenkų okupuotame Vilnijos krašte. Sunkiausia užduotis buvo – įkalbėti mokytoją, kuris ryžtųsi gyventi LR valdžios apmokėtame name ir dėstyti būtinus dalykus, rizikuoti gyvybe ir maisto kortelėmis, nes lenkai visais būdais persekiodavo mokytojus. Esu mačiuosi kaimo mokyklų Himalajuose, Indijoje, Gvatemaloje, Belize, kur basi vaikai ateina ir juos VIENAS mokytojas moko visų dalykų. Lenta – namo siena.
Mokymosi procese pagrindas – mokytojo asmenybė, ne sistema. Asmenybinis mokytojas geba kūrybiškai mokyti bet kokiomis sąlygomis, su bet kokiopmis priemonėmis Tai – dvasinė, pašaukiminė, o ne komfortinė, socialiai stabili profesija. Svarbiausia – žinios. Psichotrauma – kai vaikas nesimoko, negauna išvis žinių, atsilieka žinių lygių nuo bendraamžių.
Lygiai taip ir dabar. Mokytojams asmenybėms nuotolinis viso labo tapo nauju iššūkiu, nauju etapu mokymosi procese, neįkainojama kūrybine jėgaine. Ryšys su mokiniais nenutrūko, o netgi sustiprėjo, pamačius jų šeimines aplinkybes. Žaviuosi mokytojais, kurie ėmėsi kurti animuotas vaizdo pamokas, sužadino per nuotolinį vaikų vaizduotės ir saviugdos galias.
Pandemijos metu,kai didesnė rizika užsikrėsti sėdint būryje, uždarose nevėdinamose patalpose, amoralu kalbėti apie mokyklos nelankymo traumas. Analogas: apšaudoma per karą mokykla. Kas jums čia svarbiau: ar tai, kad išsaugomos vaikų gyvybės, ar tai, kad jie skriaudžiami be soc. kontaktų? Dažnai motetys, neturinčios savo vaikų,sutelkia dėmesį į antraplanius dalykus jų reikaluose.
Stiprias šeimas nuotolinis tik dar labiau suartino, tėvai susipažino iš arti su mokymosi turiniu, tapo aktyvesniais mokyklos bendruomenės nariais, sužinojo, kaip jų vaikas mokosi, kuo domisi, ko nesupranta, suvienijokases į mikrobendruomenes. Dalis vaikų pailsėjo nuo piktybinių mokytojų teroro, kritikos ir vampyravimo. Puikios atostogos nuo muštro!
Garsiausiai ūbauja dėl vaikų traumų tėvai, kurie prarado komfortą numesti vaiko ugdymą vien mokyklai ir būti laisvi nuo mokyklinio amžiaus vaikų auklėjimo.
Tame pačiame chore rauda ir mokytojai, kurie neperkando , neįsisavino nuotolinių pamokų privalumų, o bandė kompu mokyti taip pat, lyg tai buvo klasė.
Nesuprantu argumentų tų, kurie vadina vaiko buvimą drauge su šeima mauglių vaikyste. O sėdėjimas paklusniu, bebalsiu varžtu piktos isterikės pamokoje – tai jau ne mauglis? miegojimas formalioje pamokoje ant suolų – tai jau švietimas?
Kiek tikrų draugų vauikas turi klasėje, į kurią surenkama pagal gyvenamą vietą, ne pagal polinkius ar šeimų vertybes? Kartais – nei vieno.
Iš mano aplinkos , kiek pažįstu, daugumai pauuglių, lankančių valstybines, pamokos tėra prievolė, dėl tėvų ramybės, ne dėl žinių. Trauma jiems – esama suverslinta švietimo sistem, neperorientuota į jų naujus poreikius, o ne karantinas.
Pažiūrėkite , kiek soc. tinkluose poklaikiai neraštingų. Jie lankė moklyklas, laikė egzaminus, gaišo laiką, bet veltui,nes neturėjo tikrų mokytojų, kurie gebėtų išmokyti juos elementarių matematikos ar gramatikos pagrindų. Šita problema kyla tik iš mokyklų. Privačiose mokoma uoliau, o valstybinėse įsigali požiūris : “mums, mnokytojams, mažai moka,tad nėra čia ko stengtis”. Vat šita tyčinių korepetitorių plejada yra didžiausia trauma ne tik vaikui, jo ateičiai, bet ir valstybės išlikimui.
Didžiausias traumas per karantiną patyrė vaikai iš asocialių ar smurtinių šeimų. Tie, kurie negalėjo dėl karantino pabėgti bent trumpam iš namų pragaro. Jiems mokykla tampa vienintėle šviesia erdve, kur ir pavalgyt laiku duoda, ir nereikia kovoti dėl kompo su pašalpiniais broliais-sesėm, pailsi nuo nuolatinio streso.
Dar didesnė trauma – gabiems vaikams, kurie prarado brangų laiką neformaliame ugdyme – jaunieji šokėjai, dainininkai, muzikantai, sportininkai. Jiems būtinas gyvas tiesioginis ryšys su meno vadovu, treneriu, jų talentai gėsta nuotoliniame ir buities narve.
Vilniuje, gretimame stadione jau mėnuo matau laimingus būrius jaunų futbolininkų, kurie turi visišką laisvę, nepavargę rytais nuo mokyklų muštro , atsiduoti mėgiamam užsiėmimui, lavina komandinius ir soc. įgūdžius.
Žinau, kaip puikiai surengė nuotolinį kai kurios privačios. Pirmiausia reikia sugrąžinti vaikams būrelius ir kiemus bendravimui. Bet štai Vilniuje uždaromos muzikos mokyklos, paliekamos tik dvi. Nėra nemokamų baseinų vaikams. Čia yra didžiausia trauma. Gaunu gabuolių plaukikų, muzikantų vaikų horoskopus – ir jie nelavinami, savo gabumų nepažinę ne dėl karantino, o dėl politikų bukų vienadienių sprendimų.
Nesirealizavęs talentas – tai potencialus depresantas, savižudis, kvaišalų priklausomybininkas ateityje. Tai – žiauriausios traumos, dėl kurių mokytojai kažkodėl neskambina pavojaus varpais.
Saule Changed status to publish 2021 May 1