Saulės horoskopai
Žemiškus dalykus reikia pažinti, kad juos pamiltum, dangiškus - pamilti, kad pažintum (B. Paskalis).
Klausimas
Sveiki, gerb. Saule, turiu žinomą, bet vertą priminti pastebėjimą. Galbūt tai bus aktualu, naudinga ir kitiems šiame pilname įtampų laike. Kai karantinas ir pandemija uždarė mus namie, vaikus suvarė į nuotolį, labai išgyvenau dėl vienturtės paauglės dukros. Iš pradžių nuotolis tiko ir patiko, vėliau prasidėjo jos nepasitenkinimas, apatija, pasinėrimas į virtualų pasaulį. Erzinomės visa šeima. Ir kas geriausiai išgelbėjo, tiesiog ištraukė visus, o ypač ją iš situacijos? Ogi mūsų šuo. Kai jis atkeliavo (didelis, ilgaplaukis), ypač man teko taikstytis su pakitusia tvarka, bet kurgi, mamos širdis plati, juk dukra labai norėjo…Tad su šiuo šeimos nariu aplankėme daugybę pažintinių takų, atradome nuostabių kaimo turizmo sodybų, miškų, upių, piliakalnių, gal gyvenime tiek nebūčiau nuveikus…Įdomu, kokių dar įtampos nuėmimo, išėjimo iš sunkios pandeminės situacijos būdų reikėtų ieškoti kasdienybėje standartinei miesto šeimai? Drįstu parašyti šuns gimimo datą, atsiprašau, jei per įžūlu.. (2019-09-02)
Saule paskelbė atsakymą 2021 19 spalio
Nėra to blogo, kas neišeitų geriems žmonėms į gera. Tą parodė ir pandemija. Pavasarinio žiauraus Bilotaitės karantino metu, kai buvo uždrausta judėti tarp savivaldybių, didmiesčių šeimos atrado Gamtą. Ir šis atradimas tapo masiniu judėjimu.
Praėjusį savaitgalį Šilėnų, Ribiškių takuose buvo tiršta žygeivių. Ėjo klasėmis, didelėmis grupėmis su tėvais, mokytojais, šunimis. Bendraudami tarpusavyje, ratu draugiškai užkandžiaudami, sveikindamiesi maloniai su nepažįstamais, kalbindami pamatytus šunis. Maloniai nustebino MOKYTOJAI, kurie organizuoja savatgalio laisvalaikį gamtoje savo klasių bendruomenėms. Tai didžiausias koks gali būti ugdymas ir žmoniškumo pamoka, kova prieš susvetimėjimą ir vaikų depresijas nuotoliniuose. Manau, pandemija apšvietė ir pedagogus, sumotyvavo naujiems uždaviniams,
Esu gamtinė, savaitgaliai prie piliakalnių – gyvensenos prasmės ir patyrimai. Dar prieš pora metų žygiavau paryčiais pažinimo takais su šunim sau viena. Dabar priešingai, žmonių ten eina daugiau nei Gedimino prospekte. Varninkų take prie apžvalgos aikštelių net eilės susidaro. Ir šunų ženkliai padaugėjo, ir, matosi, jie tapo organiškais, mylimais šeimų nariais, socializuoti, prižūrimi,teisingai maitinami. Jei normali šeima susidraugauja su šunimi, jai nebereikia psichoterapeutų, keturkojis draugas puikiai atlieka šį darbą. Beje, ir žmonių kultūra smarkiai ūgtelėjusi – lankytojai nepallieka šiukšlių, neištrypia vejų. Su retomis išimtimis.
Atsiskkeidė, kokį neįkainojamą, visuomenišką darbą padarė Pažinimo takų kūrėjai. Naujosios etikos ugdymo apaštalai. Mokomieji stendai vaikams, tvarkingi takeliai, laipteliai-suoleliai, vertingi tekstai su kultūriniais ir biologiniais kontekstais… tausojančiais kirtimais atidengti
piliakalniai ir kraštovaizdžiai, tolimos panoramos. Iš jų mokytis ir mokytis betonkių tankintojams šimašiams-pakalniams. Kaip brutalus kontrastas gamtos parkų eko-pažangai, estatikai ir socialumui – kariūnas A.Anušauskas, sumanęs steigti karinį poligoną unikalioje Rūdninkų girioje, kurią per pandemiją atrado daug šeimų relaksui. Jo manymu skundžiasi dėl poilsio vietos praradimo vien grybautojai uogautojai. Štai kur regresyvus, materialistinis, utilitarinis mąstymas, kuris daug kur ir diktuoja pandemijos valdymo klaidas!
Vaikščiojimas ( haikinimas) natūraliais miškais – ne vien sveikas laisvalaikis, relaksas nuo darbų, savistaba, harmonijos šaltinio ir ramybės atradimas,puiki nemokama terapija visai šeimai. Pusdienis per savaitę gamtoje užlopo skyles žmogaus auroje (energetiniuose laukuose), taip didėja atsparumas neigiamiems išorės veiksniams, įskaitant kovido bioginklo atakas.
Miškai ( o ne kapinės) – tai vėlių, protėvių dvasių buveinės. Juose per pasąmonę mes gaunam svarbių nuorodų ir postūmių mūsų raidai ar apsaugai reikalingų žinių. Sakyčiau, gyvas ryšys su gamta dabar svarbesnis nei ėjimas į biblioteką. Juk visos žinios…. ore. Tereikia lavinti įgūdžius atsiverti Žemės infolaukams ir tas žinias nuskaityti. „Tu vėjo paklausk, tau vėjas atsakys…” Tai ne tušti žodžiai, o Visatos pažinimo menas, aukštesnė pakopa nei vartymas medžiaginių, popierinių lapų dulkinose bibliotekose.
Dukrytei mokymasis vienai- kančia, kaip prievartos aktas. Į mokyklą ji vaikšto dėl mylimų draugų, grupių, bendravimo, ne dėl mokymosi. Jai nuotolinis vienatvėje – tragedija. Pirmas jos šuo – Angelo Sargo dovana, apsauga, dėl to tiek džiaugsmo, tarsi prabudo iš sapno. Pamokykit drabužių konstravimo, siuvimo, atsiskleis neeilinis dizainerės talentas, dar vieną antikrizinį vaistą turės.
Saule paskelbė atsakymą 2021 19 spalio